Part

  1  1|            artimi. O, tokiai dienai tu negaili dviejų pūrų miežių
  2  2|            neprakalbino jo:~    - O tu gi, Mykoliuk...~    Maža
  3  2|         štai pasergėjo esant. Taigi tu nebe vienas pasaulyje, nors
  4  2|         nors vienam akies mirksniui tu buvai reikalingas.~    Dėl
  5  2|       klykiantį. Ir Mykoliukas ėmės tų "darbų" lygiai meiliai ir
  6  2|             tyla, tik sukiojasi vis tų pat balsų srityje, lyg ant
  7  2|            akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi. Negi kas šventadienis
  8  2|        paraistėn. Šiemet tačiau jis tų šventadienių nelyduoja.
  9  2|    pasikalbėjo su Dovydžiuku:~    - Tu, kvaily mažasis! Ar tu žinai,
 10  2|              Tu, kvaily mažasis! Ar tu žinai, kas buvo Gediminas?
 11  2|         kvailių, nors ne tiek, kiek tu. Tai Gediminas savo ūkį,
 12  2|      jaunesniajam, Jaunučiui vardu. Tu, kvaily, supranti, kam aš,
 13  2|           nė to dvejeto arklių. Kad tu, Rapolai, nors kiek paarėtumei,
 14  2|                O kol tai pasidarys, tu būsi jau senas ir nebenorėsi
 15  2|          kur tinkamas, kur nori, ir tu laikai, juoba tada laikysi.
 16  2|             Būtų gera... Tik su kuo tu pavaldysi, kuo įsitaisysi
 17  2|             žinokis, tik būk mano - tu man atstosi visas pasaulio
 18  2|          pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę.
 19  2|          namie, daisia, jau dėdė. O tu jo turbūt nė karto dar nesi
 20  2|           Sever! Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške
 21  2|         kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais
 22  2|             jam pastoja.~    - Bene tu esi, daisia, lūšį mačiusi? -
 23  2|     priešakiais - šypt šypt man, ak tu jejem, kaip baisiai, kaip
 24  2|            tau šiandie pasidarė? Ko tu negrieži? Mes jau manėm,
 25  2|        negrieži? Mes jau manėm, jog tu kur išnykai, - ėmė prikaišioti
 26  2|     nesilankė.~    - Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam
 27  2|            draugei uždėti.~    - Ak tu, gardumėlis rūgšties! Kaip
 28  2|           gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir padarai! Šiandei
 29  2|             nesuprato pasakymų "kur tu gauni laiko apsimazgot ar
 30  2|             aiškiai pajuto, jog nuo tų "padarų" nėra vaisto; ar,
 31  2|            širdelės, tik nebeištarė tų raminamųjų žodelių, kaip
 32  2|   neapsigimta, - tai susidaryta. Ko tu rastumei lietuvių širdyje,
 33  2|           mano vestuves... Kodėl gi tu dabar jau kelintas šventadienis
 34  2|         sąžinės balsas. - Vis dėlto tu jį išdavei, nes jį mylėjai
 35  2|             ką geriau neg Geišė. Ir tu tai tylomis andai priėmei;
 36  2|              ten gyvena ir vysta, o tu karščiuoji savaitę, dvi,
 37  2|            ačiū... Ak, kaip gražiai tu skripkuodavai...~    Ir
 38  2|        Mykoliuk, kas tau?.. Ė kolgi tu toks... - nusigando Severja,
 39  2|          Tai buvo jam uždas, jog iš tų dangiškųjų sričių į žemės
 40  2|           savo amžių laimingas, kad tų rūmų neišmainė ant ko nors
 41  3|    paukščiams sulesinti.~    Tik ir tų paukščių vis mažiau. Jie -
 42  3|            į lomą visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu tik iš
 43  4|            bajorai, nes čia pat nei tų bajorų nebuvo, nei tų dvarų.
 44  4|           nei tų bajorų nebuvo, nei tų dvarų. Sodiečiai buvo daugiausia
 45  4|     Kaimynėle, gardumėlio! Ė kaipgi tu juos ir pataisai? Tai rūgštelė,
 46  4|        kitos tokios išmanėlės, mano tu paukštyte mylimoji, mano
 47  4|            paukštyte mylimoji, mano tu voveryte greitoji, kaip
 48  4|             voveryte greitoji, kaip tu, nėra pasaulyje, daisia...
 49  4|             yra pasaulyje! Kodėl gi tu ne tokia?~    Ir darbininkės
 50  4|   tesulaukia penkių šešių, ir daryk tu ką bedarąs: nei dirbti su
 51  4|          paties baimę, ir naudos iš tų kalbų jokios. Et, bet tik
 52  4|            rankomis sutašyta... Kur tu tada buvai, kai aš vienas
 53  4|           aną senąją klėtelę, kurią tu pavertei pelude.~    Dovydas
 54  4|          pusės valako, ypač netekti tų trobų, kurias jis tokiu
 55  5|         sustabdė jį dėdė . - Kaipgi tu eisi per kaimą be kelinių?
 56  5|          ten jūsų močios skaitysis. Tu tik imk. Tik neužmiršk už
 57  5|            Dėde, aš eisiu taip kaip tu - pasiramsčiuodamas, - sako
 58  5|           žemiau.~    - Matai, koks tu dar kvailas, Adomėli! Lazda
 59  5|           už tave dukart didesnė, o tu imies už viršutinio galo.
 60  5|         koks tavo žirgas neramus ar tu pats girtas. Kai žirgas
 61  5|       rankos nepabučiavo.~    - Čia tu, Adomai, gerai padarei, -
 62  5|      plepalai, pondievu, mylėk! Kad tu Rapolai, tiek pridirbtumei,
 63  5|       nudėti. Sakydavo:~    - Marč, tu kvaila boba, argi visados
 64  5|          račiukais laksto tarška, o tu, Rapolai, kaip šakės mėšlo:
 65  5|        numesi, ten tebrasi. Nejaugi tu per visą savo amžių nebepajudėsi
 66  5|               Todėl, kad ir be dūmų tu jam apsukai galvą. Jis visai
 67  5|             ji prapliupo:~    - Tik tu turėk tokią galvą kaip tėvas.
 68  5| nepasirinksiu!" Ajau, niekur nieko! Tu, Rapolien, pataikaudama
 69  5|            vienas nieko? Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis karšatimi,
 70  5|            dirbinėja...~    - Marč, tu gi guli štai lovoje per
 71  5|            darbai, ar ką?~    - Ak, tu jejem, pasakymas: gali sau
 72  5|            O kad ir guliu, tai bene tu žinai, ko aš guliu. Tu žinai,
 73  5|         bene tu žinai, ko aš guliu. Tu žinai, kiek aš kartų gimdžiau.
 74  5|             kad nesimuštų. Gana man tų darbų, gana. Štai kelsiuos,
 75  5|      Pusantro pūdo linų prišukuota. Tu ir dabar visą šeimyną denk,
 76  5|         daryk čia dabar ką nedaręs. Tu viena tedirbi, tu...~   
 77  5|          nedaręs. Tu viena tedirbi, tu...~    Nebesustabdoma srove
 78  5|   neprikišus:~    - Bepiga tau, kai tu apsiėjai su tuo vienu! Tu
 79  5|           tu apsiėjai su tuo vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra
 80  5|           tuo vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra likai, tu tad
 81  5|        skaisti, tu ir stipra likai, tu tad ir greita. Duok man
 82  5|            tiek pat padirbsiu, kiek tu, kiek ir dirbau seniau...~   
 83  5|             Dovydienę.~    - Ką čia tu man vis prikaišioji tą vieną
 84  5|        Dievas daugiau jų nebeduoda? Tu, marč, kentei, tai ir džiaugsmo
 85  5|                 Klausyk, marč! Argi tu nematai, koks jis senas?
 86  5|          atidirbsiu pagalėdama, tik tu pasigailėk nebepagalinčio
 87  5|         rami. Jai tegėlė širdį, kad tų jos nuopelnų nepakanka apsaugoti
 88  5|        išdžiūvusio šieno! Tik ką gi tu čia bepadarysi? Šalta, tai
 89  5|             tai bus blogai. O ką gi tu čia padarysi? Tokia Dievo
 90  5|         dirbti. Pagaliau gal tai ne tų vienų lietuvių liga. Rusai
 91  5|              Ji nebūtų išturėjus nė tų sielos kančių, kada jiedu
 92  5|             kaip ir tėveliai.~    - Tu mano džiaugsmeli, tu mano
 93  5|                Tu mano džiaugsmeli, tu mano Benjaminėli! - ūkavo
 94  5|    vaikiškuose jo reikaluose.~    - Tu, Adomai, dar mažas. Ir aš
 95  5|             tai ir bus geriau. Koks tu tebesi kruopelė! Viena sauja... -
 96  5|              tai Adomukas? Jauti gi tu, jauti, ė kaipgi tu dabar
 97  5|        Jauti gi tu, jauti, ė kaipgi tu dabar lopšyje atsiradai?
 98  5|           greičiausiai migti.~    - Tu, Adomėl, manai, mudu pačiudu
 99  5|         žiaurių ketinimų bijo. Štai tu kažin kam plėšte nuplėšei
100  5|           juodų įsirpusių uogų. Tik tu jų nevalgysi - negardžios.
101  5|            senelis savo atminimuose tų laikų, kada jo "Severiotė"
102  5|             vaisių pasiraškai. Taip tu tik jų valią darai grūdelius
103  5|           padaryti. Bet skauda, kai tu su vaisiais ir šakelę nulauži.
104  5|            lauke.~    - Tai atnešk. Tu greitesnis, - pritarė dėdė.
105  5|             mano, dievmedeli! Ko gi tu taip ūmai mus dabar palieki?
106  5|             už mūriuko galvą.~    - Tu vienas, Adomuk, dėdės gaili...
107  6|         karta dėdėmis virtusi sulig tų pačių nesimainančių tautos
108  6|           būdama mergos vietoje, nė tų kelių jos algos rublių negaunanti