| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
1 2| 4] ~ Aužbikų kaimas, išsitiesęs
2 2| vis vienoda esti iki pat 45 ir daugiau metų, kada jau,
3 2| 5] ~ Šį šeštadienį Severja
4 2| turėjęs. Daisia, man jau arti 50 metų... Ką gi aš beveikčiau
5 3| nesunaudojo visų karštųjų 90 dienų, reikiamų vasarojui
6 3| visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu tik iš netesėjimo,
7 6| suskubtumei ant vienų ar net ant abejų mišių.~ Vieni atsiskubinę
8 3| gerą saują supenėjęs per abi ranki jungui, vėl nežmoniškai
9 3| neužkliuvo. Tai iš viso abu du apmetė akim iš priešakio.~
10 5| jai ir Rapolas, to rojaus Adomas. Ji rados išmesta į paprastąją
11 5| greičiausiai migti.~ - Tu, Adomėl, manai, mudu pačiudu čia
12 5| tenkintis tuo vienu klausytoju - Adomėliu.~ Lūžus verguvei, lūžo
13 5| Tai nieko, nieko...~ Ir Adomui buvo gera, kad - nieko...~
14 5| kalbėjo Dovydienė, guldydama Adomuką į lopšį ir ėmusi linguoti.~
15 5| atsigavėtų, - susitaikino dėdė su Adomuku ir, paėmęs jį už rankiotės,
16 5| kad sutrūks santykiai su adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir
17 3| ir pliaukšėjimai ne jiems adresuojami. Ne tik nepyko, tiesiog
18 3| przetarcie się" ar sūnus "adukacijos" pabaigti. Sugrįš jie, tie
19 2| augintojau, linksmintojau... Agi aš ketinau tave paprašyti,
20 6| artojo nuo pilkos žemelės ar aguonažiedžių grėbėjėlių nuo lankos žiedų.
21 2| gauste gaudė, visas miškas aidėjo, net žiogai buvo nutilę.
22 2| į Saveikius... - dusliu aidu pakartojo tai Mykoliukas
23 4| triukšmadarių pašonėje, tokių aikštelių, kur stovi puikūs turtuolių
24 5| savo pėdų mėčioti. Išėjo aikštėn, tai išėjo. Ag vaiką jis
25 6| ašaromis, paskui nedrąsia aimana ne dėl to, kas buvo, tik
26 6| bus pagrobęs jų "bumašką". Aimanojo, skundės kas mielą dienelę,
27 6| kelyje rastas. Ir ėmė Dovydai aimanoti, kas čia bus pagrobęs jų "
28 4| atminimuose, kaip kokį baisų aitvarą ar kauką, mirtinai bijodama
29 5| galvas, kas čia pavirto aitvaru ir jos turtą eikvoja. Aštriais
30 6| nebegera, nebejauku, lyg aitvarui įsigyvenus; žinai, jis dažniau
31 2| artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "Kai noriu, rimtai
32 2| troškinamas.~ Mirė, jis tai kuo aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai,
33 3| apsimetėliai! Aš jums parodysiu! - aiškina tau vis dar už kalno tebesąs
34 6| ašvienis dirbti. Nereikėjo daug aiškinimų, kad visi didįjį stalą apsėdę
35 2| nesurojo iš ateities. Jokių aiškių vaizdų ji neturėjo, lyg
36 2| ne, tai... tai jam buvo aiškus galas: nebegyventi. Kaip
37 2| patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi
38 5| pakriautę? Ir pakriautė baigia aižėti. Dar ugnelė išsiverš ir
39 2| žemės jūsų klėtelė - ar ajerai baido, - stebėjosi, nežinodamos,
40 2| kvepiančiais sukapotais ajerais. Buvo taip jauku, kaip geros
41 2| žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka,
42 3| pat Visų šventės. Pavasarį akėk, vėl ark sėjai, kartok pūdymui,
43 6| žiburėliai vos bespykso vilko akele. Iš grynojo oro įėjęs žmogus
44 3| visai sveikas, nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo
45 2| nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė. Jautė ją grįžtant,
46 4| piemenaičių aptvertas.~ Kieme akį teįvairino kastas didokas
47 2| drąsiai, kiek būriškai, akiplėšiškai žingtelėjo.~ Dėbtelėjo
48 2| nebuvo užvožiamas. Langai aklinai užkalti, nei žiemą, nei
49 5| botagais, lazdomis švaistytis, akmenimis svaidyti, tvoromis jodyti
50 6| ketverias duris, knapsi per akmeninius spryskus, užmiršdami kepurėmis
51 2| puodynėlę, imliodama iš jų akmenis ir švarutėlaičius medinius
52 3| negyvėliai!.. Šiū-ū!~ Akompanimentu tam baudimui ir primokymui
53 2| prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam. Dėl to ir
54 3| paprastojo, jaučiais ariant, akstino, įkaltos vinies.~ Dvylis,
55 2| asmenį, ligi tol pasingą darė aktingą ir nebevienodą. Nebuvo kam
56 3| sielą, mintimis gyventi. Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę
57 4| Viešnia sunkiai, lyg alavinį, atkeldama pasturgalį nuo
58 4| Jos nieko, kai išrūgsta. Alegi ir biržių jūsų, biržių!
59 6| kurioms bažnyčia gyvenimo alfa ir omega, pradžia ir galas.~ -
60 6| vietoje, nė tų kelių jos algos rublių negaunanti ir tebesidengianti
61 2| ne ko nauja ieškojo: jos aliai daiktelį čia žinojo, tik
62 2| skirtumas, kad berniūkštis alkdamas dairės, kaip čia savo sumanumu
63 2| beveik nieko nebedirbo ir alko ant pelienės duonos.~
64 6| jie visi girti, skęsta - alkolio ir triukšmo pragare, nebežmoniškai
65 4| šermukšnių, uosių, ąžuolėlių, alksnių, skroblų, epušių, karklų,
66 4| tebelaikydama atsargoje, dešinės alkūnei paremti, kad ji svyruotų.
67 2| apluoką ir užsirėmė abiem alkūnėm ant vartų. Įsižiūrėjo dvasios
68 6| darbą. Žydės šinkuoja ligi alkūnių sušlapusiom rankom. Degtinė,
69 2| prie grūstuvės pastebėjusi alpstančią motiną.~ Už durų jau
70 2| tirpintas vaškas. Žmonės alsavo kaip žąsiukai išsižiodami.
71 6| Klaupias lenkias lig žemei - altoriui, Dievo sostui, sėdas, stoja,
72 6| sušlapusiom rankom. Degtinė, alus laistosi ant šinkiaus ir
73 2| O jei vilkas, meška - am? - pabaidė Geišė Severją,
74 2| buvo pilnas elektros, ir ji amalu byrėjo iš oro, nebesilaikydama,
75 3| storžievis! Žinojo svietas Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus
76 3| tolimieji praminė Mykolą savo amato globėjo vardu - Dzidorium,
77 2| sau sveikas vaikų. Aš tam amatui netikęs ir tau kelio nepastosiu.~
78 4| dievų maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~ Rūginti
79 2| ir sausi sudžiūvę. Tarė: "Amen", ir paliko beklūpanti.
80 4| Viename didžiausių Amerikos miestų šalia puikiausio
81 5| krembliui, kai jį nurauni. Jo amželis trumpas, valandomis, ne
82 5| nebuvusia skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė buvo gamtos žibintas.
83 2| arklidėje, tais pačiais amžinais savo dvejais užsiklojęs
84 3| Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje,
85 2| pačius reikalingiausius anais laikais apdaro dalykus,
86 5| nugaros išrėžtų. Atameni anąjį berniuką, kuriam buvo žadėję
87 2| į savo ateitį, kurs buvo anąkart kilstelėjęs ir nuslūgęs,
88 5| jį sukomplikavo. Tai buvo anasai Rapolo draugas Adomukas,
89 3| labai retai mainoma paklode (ančvilkalas dažniau). Priešais duris
90 5| pamokslo, prasvajojo su dangaus angelais; tebejaučia žibintų mažų
91 6| nebeskaitė: jis buvo lyg tas angelas, kurį vaikai sapne mato.
92 5| lentinis lopšys.~ - Aš tave, angelėli, aš tave, mano mažutėli,
93 5| lygiai kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Žalčių karalienės
94 6| ir kiti, skuba pluša kuo anksčiausia į Dievo namelį, ir jai čia
95 6| laukų darbe. Plaukia nuo pat ankstybojo ryto, daug laikiau, neg
96 2| Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais eiti miškan?-toliau
97 2| karto susitikus. Tokiuo ankstyvu laiku, kaip aš kad krembliauju,
98 4| kitame gale. Papratus prie ankštų savo kiemelių, šis nė nesirodė
99 2| šio šviesiau darės. Nuo ano neramu, nuo šio gera gera,
100 5| buvo Dovydienei noro, tik anoji šmėkla tvarkė ir neleido.
101 5| pat rūšies iškrypėlis, tik antraip: jam tuštumo reikėjo, kad
102 2| pats Mykoliukas, besėdįs antrame gale stalo, užsikniaubęs
103 2| Geišių sodžius buvo antrapus miškelio už dvejeto trejeto
104 4| Šešėlis šešėlį seka. Šis antrasis buvo toks, kurs visa kita
105 2| bažnyčioje besimeldė.~ Antriems užsakymams išėjus, imta
106 3| karto pakabindavo tą savo antrinę sielą.~ Meldės dėdė ir
107 5| tijūnas. Čia bevaikščioja jų antrininkai. Abudu mirė ūmai, lūžo tą
108 2| vadinamas prižiurna. Jojo antrininkas buvo Aužbikų Šiukšta Mykolas,
109 2| Pukštaičia, tik jo, artisto, antrininkė, kuri grįžo atgal į savo
110 2| vienoje pusėje gatvės, klėtį - antroje. Ar šiaip ar taip, tos dvi
111 3| be nenumarmės ligi pat antrojo dangaus, kurs va matyt.~
112 5| krustelėjo, tik ūmai vėl antsikvempė.~ Vienas Adomukas nejuto
113 2| reiktų trumpai apibrėžti anų laikų gyvenimas, pasakytume:
114 2| pasigauti mergiotę, kuri anūke jam tiktų.~ - Tfu, pondieu
115 1| ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės
116 2| sarmatlyvai kyšo", kaip Anykščių šilelyje. Nė vieno karto
117 2| šiuokart ne iš viršaus, iš apačios, nuo kojų, kol nesugniaužė
118 2| jis gražus dabar pusiau apalpęs! Kokia daili skliausčia
119 3| ark sėjai, kartok pūdymui, aparinėk mėšlus, sėk rugius, kviečius
120 3| Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi
121 2| širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas;pasidaro dalis
122 3| prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo.
123 3| religinių senų apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi vaškinės
124 2| reikalingiausius anais laikais apdaro dalykus, prikaištį ir skarelę,
125 2| išsinešdavo šaukštą grietinės ir apdažydavo paliepę ar grūzdį, kol uždės
126 4| mes jus paguldysim, kuo apdengsim, jūs, elgetos, plikiai?..
127 2| ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai
128 3| plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime
129 2| kojas. Šnirpštė nosimi, visa apdrikusi plaukais, kol galų gale
130 3| trejetas religinių senų apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir
131 4| buvo beapimąs ją. Gera gera apdūkusia galva; vis dėlto esti gi
132 4| baudžiauninkai pabaigė "tvirkti". Apeis tijūnas kaimus, prirėkaus,
133 2| duonos. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį sukė ir seilę
134 5| linų merkimas. Rapolo buvo apgalvoti žygiai visam sodžiui ir
135 3| kuriuo tai pasakoma!~ Apgižo senas vienišas, nes gyvenimas
136 2| patyrusi net per sapną. Net apglušo, ir širdis jai ėmė kūju
137 2| namiškiams pasirodė visiškai apglušusi, tai per nevalią suvertė
138 5| laikydamas visą kiaušinį tyčia apgniaužęs.~ - Leisk, dėde, mušiu! -
139 6| didįjį stalą ypač tirštai apgulę vyrai, lyg bitės perekšlės
140 4| kremblių, apipiltų grietine, apibarstytų svogūnais.~ Viešnia ūmai
141 2| Jei reiktų trumpai apibrėžti anų laikų gyvenimas, pasakytume:
142 2| kad buvo lyg girta ar kuo apipenėta. Severja jautėsi lyg nebe
143 4| dubenėlį raugintų kremblių, apipiltų grietine, apibarstytų svogūnais.~
144 2| tvirtai storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. Plaukai -
145 4| moters, tai ką? Tegu kalba, apkalba, pavydi...~ - Tegul bus
146 5| nebetilpo. Kitas kaimynes apkalėdosią rytoj.~ Vakare dėdė Rapolas
147 5| dvasia, tyčia pasiryžusi apkartinti visą jų gyvenimą, idant
148 1| kalamaškų ir brikelių, gerai apkaustytų, kartais ir su lingėmis.
149 3| čia pat kris į vagą, ir apklos jas velėna. Tik galvomis
150 5| apsukai galvą. Jis visai apkvailo nuo tavo tarškėjimo, - kažkuomet
151 5| Tokia Dievo valia ir jo aplaidžia.~ Sodžiaus dalykai Rapolui
152 2| lenktynes, stengdamasi, anot to, aplenkti savo šešėlį. Taip tebėga
153 3| pergelta širdimi, kurs savo apmaudą giežia ant kitų.~ Artojas -
154 3| neužkliuvo. Tai iš viso abu du apmetė akim iš priešakio.~ Jaučiai
155 2| ir da, žiūrėk, savo dėdę apmuš... Dėdė ir tada bus vienas,
156 2| nepažindama, spiegė kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo
157 5| taip ji ir paliko lyg šunų apniktas katinėlis. Iš išgąsčio ji
158 2| kokią paslaptį žada jis apreikšti kaip tik toje vietoje, kur
159 5| taip pat negalėjo, kaip aprietasis vandens atsigerti. Taip
160 4| gatvių, kuriomis visas jo aprūpinimas vaikščioja, lygu kraujas
161 3| ateitį yra net per gerai aprūpinusios, kad neišnyktų. O kas viršaus
162 2| moters, segės bent keleriais apsagalais tyčia, kad būtų storiau
163 5| žmona švaistos, jog net apsagalas, anot to, aukščiau galvos
164 2| juosmens. Toks pat stikluotas apsagaliokas buvo apytrumpis, buvo jį
165 5| vištų perinimą, žąsiukų apsaugojimą, kad varnos jų nenešiotų.
166 5| tų jos nuopelnų nepakanka apsaugoti senam vyrui nuo Dovydienės
167 1| baltai aptiestą tavo stalą apsėda dešimts, dvylika asmenų
168 6| aiškinimų, kad visi didįjį stalą apsėdę vyrai karščiau būtų jai
169 3| visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus
170 5| šalta molinėje asloje, apsiausi sunku. Ir daryk čia dabar
171 5| iš vietos, nusitvėrė savo apsiaustą nuo gembės. Lūpų kreivumas
172 5| nekepintų, ir bačiukais apsiauti. Šokti, tiesa, mes tuo tarpu
173 6| stikleliai; klykauja žmonės apsiblausę, sunkiai blakstienas bepakeldami;
174 2| bizūno. Ėjo į darbininkus apsiblausęs, nieko nebematė, net tikrųjų
175 2| sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą,
176 6| dedas kepures, blaivai apsidairo, ir visai kinta jų nuotaika.~
177 6| pavalgyti, pilkai neskaisčiai apsidengti. Nors pavalgyti lietuvis
178 2| Vainikauji? Žiūrėk, kaip visa apsidraikei žolelėmis, daisia, kaip
179 5| gerai; nėra jos, ir be jos apsieinu, neprašydama kitų padėjėjų.
180 5| Bepiga tau, kai tu apsiėjai su tuo vienu! Tu ir skaisti,
181 5| dėdienės" vargu bebūtų jie apsiėję. Vis dėlto suterorizuota
182 2| žodžiais, tai palankumu apsiėjime su juo.~ - Eisiu įsivesiu
183 2| pačios pasiraugtų kremblių ir apsigintų nuo blusų.~ Pagaliau
184 2| ištikimiausias ir tikriausias jos apsigynimo ženklas, tik iš savo išgąsčio.~
185 2| pustoš), kad imtumei ir apsigyventumei gatavose trobose. Gal kur
186 2| vedęs ir vaikais suskubęs apsikrauti brolis. Ir Saveikių dvare,
187 2| jis pirmiau vedė, vaikais apsikrovė? Vadinasi, tyčia pasigamino
188 2| eis jos mergytė, mažučiais apsikrovus?..~ Driūksėjo per jos
189 6| per 3 valandas bažnyčioje apsilpę, užkandos, visą kvortą išgeriant,
190 5| vien reikiant. Ir kelinėmis apsimauti, ir žiponėliu apsivilkti,
191 2| pasakymų "kur tu gauni laiko apsimazgot ar pakrembliaut?", kad tai
192 6| buvo neutralūs, ar tyčia apsimetę negirdį, kas čia darosi.
193 3| reiškia.~ - Tinginiai, apsimetėliai! Aš jums parodysiu! - aiškina
194 2| Šviečia saulė - gera žmonėms, apsiniaukė - prasčiau žmonėms. Kai
195 2| Siurbtelėjo, paspringo, apsipylė ašaromis ir, pastačius stiklelį
196 2| pasensta ir niekas nebegali apsirikti. O gal jau ir ruošiesi už
197 5| spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė ir jam su Velykiaus dovanomis,
198 2| dabar, niekam nejuntant, apsiruoš, apsižygiuos, bepalikdama
199 5| dar bekelnis! Ne, reikia apsitaisyti, daisia, kaip vien reikiant.
200 2| mokėjo padaryti, kietai apsitempdama stikluota liemene, klotinine
201 2| nedirsteli. Jos akelės vėl apsitraukė migla ir nieko nereiškė,
202 5| apsimauti, ir žiponėliu apsivilkti, kad nebūtų šalta, ir kepurėlė
203 2| niekam nejuntant, apsiruoš, apsižygiuos, bepalikdama motutei tik
204 5| juos dažnai prausti ir apskalbti.~ Rapolienė jautė savo
205 3| Na, ženkite greičiau, dar apsnūsit ir iš vagos išvirsit, negyvėliai!..
206 4| didumu nebuvo šviesus, nes apsodintas tankiomis eglėmis, arti
207 5| Todėl, kad ir be dūmų tu jam apsukai galvą. Jis visai apkvailo
208 5| lyg ir patiko. Jis nurimo apsvaigęs. Tik štai pirkion suvirto
209 5| neturėsime kur padėti aptaisę...~ Ūmai nukrypo Dovydienė
210 5| buvo tai pastebėjusios ir aptarusios, jog jis juoba mėgstąs "
211 2| lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota.
212 3| prakaituoja, net jai akelės rytais aptemsta, lyg tankiu šydu jos veidelis
213 1| su lingėmis. Kai baltai aptiestą tavo stalą apsėda dešimts,
214 2| valią. Vadinasi, dvaras buvo aptikęs kaip tik tokį tarną, kurs
215 6| visiškai nebe toks lėtas ir aptingęs, kaip namų ruošoje ar laukų
216 2| dienų viskas buvo sumesta ir aptvarkyta, laisva atsisėdo ant savo
217 4| statiniais nuo vagių, piemenaičių aptvertas.~ Kieme akį teįvairino
218 5| ir vegetuot, žole augt. Apvaizda atėmė iš jų dvaro buitį,
219 2| atnešė tam, kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama. Ji visą
220 2| neatsijokėjusią, lyg apypenais apvalgydintą. Ji svaigo ir svaigo. Net
221 2| sočiai prišeriamas ir gerai apvelkamas be jokio rūpesčio tais dalykais.
222 5| mazgodavo stalą ar suolą. Apvilko įkapėmis, niekam žodelio
223 3| jų. Ėdė kartėlis. Jautės apviltas, nors nemokėjo ir nebandė
224 2| pavojinga būtų eit miškan apyaušriais, kada ne tik žvėrys, ir
225 6| rankų pabučiuoti...~ Apygirtė moteriškė sugraudinta, verkia
226 5| ir, kad dėdė nebūt jo už apykaklės nutvėręs, būt išvirtęs.~ -
227 3| Šiukštų dėde", o visoje apylinkėje - Dzidorium Artoju. Nejaugi
228 2| geidžiamuosius šikšninius kinkymus ir apynasrius. Daugiau nieko, lyg savo
229 2| laikė neatsijokėjusią, lyg apypenais apvalgydintą. Ji svaigo
230 2| stikluotas apsagaliokas buvo apytrumpis, buvo jį išaugusi, ir tas
231 2| nebereikiamu laiku: nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas.
232 4| pakraščių žilvičių, kuriais buvo apžėlęs, - žilvičių senų, kreivų,
233 5| nesimatė. Jį be ceremonijų apžergęs sėdėjo bernas ir ragino
234 2| šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą
235 3| nesubadyti, nesuraižioti ariamųjų pasturgaliai reiškė, jog
236 3| nė paprastojo, jaučiais ariant, akstino, įkaltos vinies.~
237 3| šventės. Pavasarį akėk, vėl ark sėjai, kartok pūdymui, aparinėk
238 2| toks prakilnus, lyg dangaus arkangelas. Iš viso liesučio jo veido
239 3| turi traukti didelį, sunkų arklą bližę ir versti storas bei
240 5| sėdėjo bernas ir ragino arklį. Visa to Severja nematė.
241 5| aštuonių dešimtų metų dar sėdo arklin ir žygiavos aplink namus.
242 2| pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko
243 2| pavogus, skaudžiau buvo neg arklius. Arklių galėjai pirkt, audimų
244 3| Tvirtai nutvėręs vieną arklo ragą dešine, kaire žemai
245 4| vaikščioja, lygu kraujas kūno arterijomis gyslomis. Važiuotieji ir
246 2| nusimanęs esąs karo lauke per artilerijos ataką.~ Neramu. Žmonės
247 1| dvylika asmenų ir visi tau artimi. O, tokiai dienai tu negaili
248 2| neatlygino. Niekas, niekas; nė artimiausieji kaimynai neprakalbino jo:~ -
249 6| nedalyvauja. Jis neturi artimų, su kuriais savo džiaugsmais
250 2| aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "
251 2| Daisia ir atsistojo, nes jau artinos į juos bent dvi voros žmonių.~ -
252 2| išnyktų. Tačiau mergaitė nei artinosi, nei nyko, tik vienodai
253 5| pat tylėjo nevaikiškai, artistiškai šaltai dirbo savo darbą
254 2| plunksnų, kurios tedygsta artistų vaizduoklėj. Ir tos tėptelėta
255 6| atšokusios žievelės, pilko artojo nuo pilkos žemelės ar aguonažiedžių
256 2| piktoji įdrėksti, o dar aržesnis už lūšį bernelis jaunasis...~ -
257 5| titulu. Taigi stojo už jį, aržiai gindama, nepalikdama neatmušus
258 6| šinkiaus ir žemėn; laistosi aslon benešant, laistosi bepilstant
259 2| šilimėle, keitė visą jojo asmenį, ligi tol pasingą darė aktingą
260 4| aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais.~ - Gerai buvo
261 2| prisotinti savo akis mylimu asmeniu, atsidžiaugti juo, pabūti
262 1| apsėda dešimts, dvylika asmenų ir visi tau artimi. O, tokiai
263 5| ir, it pirštus nudegęs, atačiulpė įdubusį kiautą.~ - Nieko
264 2| karo lauke per artilerijos ataką.~ Neramu. Žmonės buvo
265 4| riešutų. Daugiau čia buvo atakaitoj ir žemuogių, Severiutės
266 6| proklamacijų. Kumščių galai, lyg atakuojančių durtuvai, siekia gėrimų
267 5| tau iš nugaros išrėžtų. Atameni anąjį berniuką, kuriam buvo
268 5| Adomukas per gerai ataminė visas dėdės pasakas, giliausiai
269 5| lūpų kraštelis, bent kiek atatemptas, ir paraukšlintas kairysis
270 2| virtas viralas jam pasirodė ataušęs ir skanumo nustojęs, - išėjo
271 5| tavąjį niekurneivą.~ Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia
272 2| neleisdamas Severjai ar sau ataušti, Geišė Rapolas, Saveikių
273 2| nedrįsta pasisakyti, ko ji čia atbėgo. Severja ir pati susipranta.~ -
274 5| kiaušiniautojas, o Gražienės atbėgs visi trys. Tai jau trys
275 2| stotis, - kalbėjo draugės atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos;
276 2| bet kurį monelninką, kad atburtų, ar į kleboną, kad jam egzorcizmus
277 2| rūpi praeitis užmiršt ar ateičiai užbėgt už akių.~ Tą valandą
278 4| dvilinkliežuviai.~ Severja, ateidama į Saveikius, taip suneramino
279 2| nutilę. Griežė įsižiūrėjęs į ateinančią mergaitę. Tai nebuvo šiuo
280 2| karkleliu susipynė iš bailės ateinančios audros viesulo, kurs pagaus
281 2| Severiutę šenjuo iš tolo ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo:
282 5| dangaus skylių uždengt. Ateis vasara, ir vėl bus gera,
283 2| nuo kurio pridera visa ateitis, žūti ar būti. Pasvyravęs
284 5| nesusipranti, ko čion mes atėjova!~ Uksnienė davė, o Adomėlis
285 2| Severiutė?~ Dabar Severiutei atėjus paraistėn, nors ji kaip
286 6| tuščia, ir šalta. Ji, vos atėjusi, jau laukia pabaigos.~
287 5| neprietelingus dieverio namus atėjusiai, visados svetimai? Juo gyvenimas
288 2| kankins jauną moteriškę, atėmęs iš jos teisėtą laisvę pasirinkti
289 2| grindų ne iš maldingumo ar atgailą darydama, tik kad buvo lyg
290 3| liepė atgailoti. Mykolas atgailojo ir grįžęs vėl buvo šiurkštuolis,
291 3| jį smarkiai barė, liepė atgailoti. Mykolas atgailojo ir grįžęs
292 5| išrūginsi - širdelę kam atgaivinsi...~ Ir nejučiomis paskendo
293 6| oro įėjęs žmogus vos kvapą atgauna; pabuvę viduje lėpsta, kad
294 6| grįžtant išsigerti, pabaigti atgauti nusinuobodžiavusią žemės
295 4| Tai, nieko nebesakydamas, atidarė senąją klėtelę ir ėmė ten
296 5| nuolat duris varstant. Štai atidarysiu aukštinį, ir tie patys pabaigs
297 5| buvo gamtos žibintas. Jis atidavė gamtai visa, kas jai skirta
298 2| Jis geras. Jis tau yra atidavęs kažin ką geriau neg Geišė.
299 3| moteriškai jautrią širdį dabar atidavinėjo savo vargo bendrams jauteliams,
300 6| niekas nežinojo, ir kas atidėjo. Ir nesiteiravo. Tik dėdienės
301 5| daugiau dirbt. Aš už du atidirbsiu pagalėdama, tik tu pasigailėk
302 5| veltėdžiais, paskui kad ir tikrai atidirbtų už du, už save ir už vyrą.
303 3| savo uždavinį yra dvigubai atidirbusios, savo veislės ateitį yra
304 2| kompanijėlės dar nesuskubo atidūlinti paraistėn. Oro slopumas
305 5| Žibintas, paskutinę žibalo dalį atiduodamas, blyksteria nebuvusia skaistybe
306 5| Dovydiene, nebūk kiaulė ir atiduok kiaušinį jos vaikui. Tai
307 2| Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už
308 5| sveikatos, jei negaliu jos atiduoti tam, kam Dievas skiria?
309 2| visą savo dvarišką buitį atiduotų už tai, kad tik galėtų nusipiršti
310 6| šventė, kuri jam ne tik atilsis Viešpatyje, bet ir daugeriopas
311 3| pramoga. Ligi tik artojas atims vieną ranką nuo bližės gracingai
312 2| bet kieno pasikėsinimas atimti tai būtų sunkiausis nusidėjimas
313 5| ir nemiegai ką bežiūrint atitarkš naktį pašalusiu gruodu.~
314 4| patyrusi, kad kremblys, atitikęs gerą valandą, nedabojamas
315 2| tol matyt", destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį.
316 2| brangi, kodėl nuo jos negali atitraukti savo širdies, kodėl ji taip
317 5| kojinę pelenų: kam neblaivas atjoji, daisia. Taigi žiūrėk, neužmiršk,
318 2| gėlėmis. Net vienatinės kėdės atkaltis buvo išdrožinėta piešiniais
319 5| Abudu buvo patenkintu ir atkartojo tai antrą ir trečią kartą.~
320 4| Viešnia sunkiai, lyg alavinį, atkeldama pasturgalį nuo suolo, pamažu
321 3| savo gyvenimo "jaučių", atkeršijęs jiems už viską pritirta,
322 4| lyg į Filadelfiją būtų atkilę mūsų Jonavos žydeliai su
323 2| bemėgintų išjungti, gautų atkirsti, atpjauti ar kokią kitą
324 4| per arti į jį šokinėt, ir atkirto:~ - Nutilk, kvaily! Aš
325 2| viena į kitą galvom, plačiai atkiša storus pasturgalius ir sukas,
326 4| atsirado vienu blogu arkliu atkramenęs beturtis jaunas šlėktelė,
327 5| ji ūmai tapo "ponia". Atkritus nuo jos ruošai, ji tiek
328 3| kiekvieną šventadienį, tik per atlaidus ir kai prie šventųjų Sakramentų
329 3| antra lauka. Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai varvančiomis
330 2| kad mane verčia dvariškiu, atleisdami mūsų dubai visas baudžiavas.
331 5| kai jau buvo pakankamai atlenktų pirštų, Adomukas tarkštelėjo
332 2| akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo
333 5| namo, savo, kas reikia, atlikęs, kaip kitais kartais kad
334 6| ar tinginiai, spartūs ar atlyžę kaimo žmonės dirba tą patį
335 2| kaimo darbų, nėmaž nebuvo atlyžęs nuo paties kaimo ir kaimiečių,
336 4| gavo, pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią kandęs pareit.~
337 2| buvo kaip buvę, tik viena atmaina: Mykoliukas nebegriežė,
338 5| net išsižiojęs ir galvelę atmetęs; be to, dėdė Daisia nemokėjo
339 5| naujo prikibus, Dovydienė atmindavo senuosius Rapolo žodžius
340 4| Aš galiu ir išeit. Tik atmink, kad valakas vis dėlto yra
341 2| palengva prašliaužė pro jo atminties akis. Ir širdį jam taip
342 2| visą Severją, dabar tik atminus Mykoliuką. Perėjo šaltis
343 6| Ir susidaro tokia jauki atmosfera, kokios niekados nesti kad
344 4| suteršto vandens, nebenorinčio atmušti pakraščių žilvičių, kuriais
345 1| skolininkai, privalės tave atmylėti.~ Ir patiems dėdėms miela
346 5| kepa jas lauke.~ - Tai atnešk. Tu greitesnis, - pritarė
347 4| negandas tučtuojau pagarsėja, atpasakoja jį gyvais žodžiais, parašo
348 5| nepailsdamas. Šimtą kartų atpasakojo namiegams visas savo girdėtąsias
349 2| Mykoliuko skripkelę, ima ir atpėsčiuoja šuntakiais stačiai per girią.
350 2| išjungti, gautų atkirsti, atpjauti ar kokią kitą skaudžią operaciją
351 5| Dėdei pagailo vaiko, ir jis atrėžė:~ - Sviesto būtų, tik
352 5| Jai, iš namų išėjusiai, atriektai riekei, į neprietelingus
353 2| savo gramą gromuloję, balsu atrijinėję ir dūsavę, ir jie dabar
354 2| pat plačios plačios, lyg atropino įleidus, kiek suvilgusios,
355 4| baidymą skeltis būtų drąsiai atsakęs: prašom, šiam būtų tuoj
356 2| pagijo?~ Ir jam mielai atsakinėdavo, negirdomis praleisdami
357 3| mandagiai, kaip gražiai atsakinėja mandagiems neužaugoms, prikibusiems
358 5| kitam, iš nieko negaudamas atsako.~ Pagaliau priėjo ir
359 5| rėžti už kiekvieną netinkamą atsakymą?~ Adomukas per gerai
360 4| dešinę, kairę tebelaikydama atsargoje, dešinės alkūnei paremti,
361 2| link, nors lig votyvos, atseit dešimtos valandos, jai rodės
362 3| jas velėna. Tik galvomis atseka stori, aukštyn kupromis
363 2| nematydamas minios juo atsekusių kaimiečių, vis dažniau ją
364 2| Rodės, dabar tapo pasiryžęs atsibučiuoti už visą savo sugaištą jaunybę.
365 2| nori kažką pasakyti. Lūpos atsičiaupusios ir taip sudarytos, lyg tuoj
366 2| uždaros, ar vagis bus jas atsidaręs.~ Ne tiek dėl kūčių,
367 2| Mykoliukui ir tikrai būtų atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs.~
368 2| tijūnauti. Taigi tijūnavo tokiuo atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo
369 2| karvė. Severja ėmė motinai atsidėjus padėti, dirbo sušilusi ir
370 2| pagriežti per vestuves...~ Ir atsidūrė pakalnėje, kur savo vietoj
371 4| nieko, o žiūrėk - ir būsi atsidūręs kur kitame krašte. Jie vis
372 2| danguj ištryškę spinduliai atsidurtų į jį. Pamėgino vėl užsimerkt,
373 5| ašaros. Giliai giliai jis atsiduso, palingavo galva ir baigė:~ -
374 2| savo akis mylimu asmeniu, atsidžiaugti juo, pabūti netoliese.~
375 5| ūkininkams jau tiek pat atsieina su stogų, pamatų, krosnių
376 5| karšinčius, ir jo "sūnus", atsieit brolio Dovydo paskutinysis
377 5| naktį pašalusiu gruodu.~ Atsigavėt Adomukas spyrėsi į savo
378 5| Jau gali, vaikeli, atsigavėti; jei Velykius lanko, tai
379 5| prie savo ir eikiva abudu atsigavėtų, - susitaikino dėdė su Adomuku
380 2| paraistėn aužbikiečiai. Atsigavo Rapolas. Dabar savo pareigas
381 5| Tik už tai reiks ir pačiai atsigerinti, gerai išsiteiravus, kiek
382 4| tašlotas, kai norima iš jo atsigert? Aja! Bene numirsi...~
383 2| sušilusi ir vis labiau ėmė atsigosti. Kai po trejeto dienų viskas
384 2| Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip
385 2| koks pojuokas... Sever, atsijokėk, susimildama... Pagaliau
386 2| trumpesniam laikui beužtekę!~ Atsikėlė abudu nuo suolo. Išsitempė
387 5| Velykius lanko, tai jau po atsikėlimui, ir nemiegai ką bežiūrint
388 5| pradžių Rapolas mėgino jai atsikirsti ir viską juokais nudėti.
389 3| ir namie, tik čia kitaip. Atsiklaups nakties glūdumoje prieš
390 5| sėdėjo suole, visa nugara atsikolęs sienos ir nejudėdamas kaip
391 2| Tačiau į Severiutės meilę jis atsiliepė visa savo būtybe. Nieko
392 2| kam jis pritaria, kas jam atsiliepia. Viena tebuvo aišku: tame
393 2| nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos
394 2| žingsniavo pats vienas, tolėliau atsilikęs nuo kitų. Gal jo kaimas
395 2| garsiai ir širdingai, net atsilošdamas, net abiem rankom lyg malūno
396 5| viralinės dabojo.~ Ir atsimainė Geišiuose visas gyvenimas.
397 3| pastumdėlis? Nejaugi taip atsimainęs, rėksniu virtęs? Tas pats,
398 2| savo svajonei negalėjo taip atsimokėti kaip Geišė.~ Tačiau į
399 2| jam karštumu, net rankomis atsimušdamas.~ Žiobt žiobt, dar kartą
400 5| kunigas net krūptelėjo, ūmai atsipeikėdamas; šokęs iš vietos, nusitvėrė
401 2| į save spaust, širdyje atsiprašinėdama už tą jam daromą skausmą.
402 3| šiurkštuolis, nebešventas. Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas
403 5| kaipgi tu dabar lopšyje atsiradai? Eu, Adomuk!~ Adomukas
404 5| dėlto šiaudų nepadegtų. Atsiradus kerosinui, tie mūriukai
405 3| patekančioje saulėje pradėjo atsirasti vienas, vis tas pats intapas.
406 6| turi teisės ir medžiagos atsirieti. Dabar marti sėdi, kaip
407 5| tai dvasia, ar jam buvo atsirūgęs pirmykštis jo tingėjimas,
408 5| pritarė dėdė. Bet Adomukas atsisakė lipt į duobę kamaroje. Nuėjo
409 2| nepatenkinti. Vienas net jį įžeidė, atsisakęs su juo sėstis užustalėn
410 2| ant ežios jau buvo skersom atsisėdęs gamtos žiogas Mykoliukas
411 2| šukavos, braukinėjo per juos, atsisėdus ant slenksčio, ir visai
412 5| dabar visą šeimyną denk, o atsisėsi po rateliu, ir ima pusiau
413 2| Lyg norėdamas tą dieną atsiskripkuot visam savo amžiui. Griežė
414 6| ant abejų mišių.~ Vieni atsiskubinę mielai gieda ilgą rožančių;
415 2| tenai, - pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos į juos
416 5| žiobčiot ir prunkštaut, kaip atsistojus po malūno ratu. Galų gale
417 5| gembės. Lūpų kreivumas jam atsitaisė, ir jis, išeidamas pro duris,
418 4| muzikos klausyti.~ Gatvėj atsitikęs negandas tučtuojau pagarsėja,
419 5| girdėtąsias pasakas, istorijas, atsitikimus, melus, - būtus ir nebūtus
420 2| nagalėjo.~ Tai kaipgi tai atsitiko? Ar jis žino, kada ir kodėl
421 4| namie, pirkioje, na, tai atsitiktinai...~ Rapolienė per gerai
422 4| raštu. Miesto nuošalėliuose atsitinkančių dramų nė artimieji kaimynai
423 2| nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas. Įstrigo jam "kvailė
424 3| paperėti, Lietuvos duonelės atsivalgyti, savo plunksneles kitiems
425 4| visu kūnu, ne viena galva, atsiversdama į vaišintoją.~ Rapolienė
426 3| ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė. Jos prakaitas
427 2| pabalkiai. O viduryje gražiai atsišvietė savo geltonumu didelis šiaudų
428 5| ir buvo ta trijulė, lyg atskira šeimynėlė didžiulėje Dovydų
429 3| daugiau būklų kamarėlių atskiriems žmonėms nakvoti. Daug daug
430 4| Ir lig laiku ryja seilę, atspėdama ką nors gardu.~ - Prašom
431 5| šuneliai ar kiti gyvulėliai ome atspėją, kam jie patinka, kas juos
432 2| paprastais takais, paprastu atspėjamu laiku pakrembliaut, ir tiek.
433 2| tik vargu bau kas būtų atspėjęs, ar jis ką mato. Jis ir
434 3| supratusi Severja, ar bent tik atspėjusi. Antros tokios nė negalėjo
435 2| tebesėdėjo vietoje, negalėdama atspėti, ką gi tai reiškia dėdės
436 5| ypač kad jį daugeriopai atstodavo žmona.~ Sodiečiai dėdę
437 2| dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium,
438 2| darei laimingą, viską jam atstojai, ko tik jis kitur stigo...~
439 2| paskaitydami, kad taip jis atstos Geišių du darbininku, berną
440 2| žinokis, tik būk mano - tu man atstosi visas pasaulio brangenybes.~
441 4| rėksnelę - ir kuriam laikui atstūmė visas šmėklas. Dabar, kur
442 2| žodžius, ir sunkiai sunkiai atsvėrė savo galvą pabalusiomis
443 6| persikreipus į vieną šoną. Atsveria lietuvį tik šventė, kuri
444 2| arba per daug pasako ir atvėsina vidų. Žodžiai - garas, išsišnypščia
445 2| nelaimę. Tik degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai
446 5| visą patenkinimą, baigia atvėsti.~ - Aš tau nieko ir nesakau.
447 2| šventadieniai ir Mykoliuko atviliojamieji paraistėn aužbikiečiai.
448 4| nė nesirodė kiemas, tik atviras be tvorų laukas, per kurį
449 4| slėnyje likusieji Geišiai buvo atviri jų priešininkai, nė vienas
450 2| Severja kaip šmėkla pasirodė atvirose Šiukštų duryse: atsisėdo
451 2| paprasti gelžiniai skląsčiai, atšaunami bet kokia gera vinimi, bet
452 2| Eina Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną,
453 2| kaip stirna šokinėdama per atšlaimo ir kluonų tvoras. Bėgo pakluonėmis
454 2| rankom, per pečius ir vėl atšokdamas atgal nuo nepakenčiamai
455 6| nulūžusios šakelės, drugelio nuo atšokusios žievelės, pilko artojo nuo
456 5| valgymų, ypač gi belaukiant atšutinti saldaus pieno "žarnoms išvaškuoti",
457 2| prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti
458 2| arklius. Arklių galėjai pirkt, audimų kiekvienas taisės sau. Taigi
459 5| senis. Kur nebus gudrus, augdamas globoje gudriausio visoje
460 4| medžių vainikus. Berželiai augę, dideli, liekni, neperaugę,
461 3| Taip mokėjo Mykolui jo augintiniai brolvaikiai, lygiai kaip
462 2| Mielas berneli, drauge, augintojau, linksmintojau... Agi aš
463 3| tebestovį, gražūs, tarpūs augmenėliai patys būtų buvę kalti, kad
464 2| kur buvo lūšių, bet kur augo ir puikiausių kremblių,
465 2| nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom... O koks jis nedrąsus...
466 5| pavalgyt ir vegetuot, žole augt. Apvaizda atėmė iš jų dvaro
467 3| jie nuliūdę, nustoję noro augti ir bręsti kaip vasarą. Stovi
468 2| pergyvena jų "dėdė", kokią auką jis daro iš savęs jo gerovei!~
469 3| seniau - vaikams. Vaikus auklėjo, riestainiais penėjo, žaisleliais
470 5| savo tiesiog esme prie savo auklėtinio. Dėdė karšinčius dabar nė
471 5| labiau tuo įtikdamas savo auklėtojui. Pagaliau ir visiškai ėmė
472 5| vaikas prie šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį didesne meile
473 5| šeimos narys, patapo vaiko auklis. Tai labai keista. Ag nebuvo
474 3| spinduliais, kaip klojime auksinais šiaudais, ilginių pėdus
475 2| iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui,
476 6| jį parminti. Fraternitė aukščiausio laipsnio, nes grynų širdžių,
477 5| lopšį nugabeno atgal į aukštą. Sugrįžusi rado savo paguodėlę
478 5| Adomukas nusitveria per aukštai ir nebepasiremia. Tai matydamas,
479 4| užleistas, priaugęs, dar aukštais statiniais nuo vagių, piemenaičių
480 5| nušvitus, pasispyrė, sudundėjo aukšte ant pirkios, sudunksėjo
481 5| kaltas, kad toks tapo, tik aukštesnėsės galybės, kurios jį tokį
482 4| pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais
483 5| varstant. Štai atidarysiu aukštinį, ir tie patys pabaigs eiti... -
484 2| vyriškis nei ką žemino, nei aukštino, nei dviprasmiais žodžiais
485 2| Dievui tos šnekos iš pačių aukštybių klausyti. Kaimas tebemiegojo
486 2| didelio džiaugsmo kūliu aukštynelkas pervirsti per savo galvą,
487 5| Tijūnas - pono akis ir ausis. Jei tijūno neklausys taip,
488 2| kai pabaigdavo rietimą austi, kai griausmas sugriausdavo,
489 2| Rapolas ir išsivedė mergelę, automatiškai pastatęs ją ant kojų.~
490 2| įtrykštančią į vidų rytų aušrą. Langiukas buvo tiesiai
491 2| kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė, kol dar nebuvo
492 2| lygiai su baudžiauninkais, auštant, medžioja lig pusryčių,
493 2| atviliojamieji paraistėn aužbikiečiai. Atsigavo Rapolas. Dabar
494 2| nelydavęs) ir tiesiog tapęs aužbikiečių narys.~ Geišę, nors jis
495 2| dvariškė, Saveikių kumetė, nebe Aužbikietė. Nenusinešiu šios lovos,
496 4| pelė bites, įlindus į jų avilį. Ilgai visi ūžė, ilgai laužės
497 6| ar gyvąją kekę it bitės avilyje. Ir, rodos, kaip tos pat
498 5| širdyje ji buvo ramiausis avinėlis. Ji dabar kaip šalto vandens
499 1| apynio spurgo, negaili ir avinioko. Tau džiaugsmas, kad pirkioje
500 2| skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių stygoms, pats pasidirbo