| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
1003 5| stovi šitie rūmai? Klėtys, dienadaržis, visos trobos? Kieno rankomis
1004 2| močia su dukterimi kamaroje, dienadaržyje, darže. Jomdviem buvo darbo,
1005 2| kerčių čia priverkti ir vargo dienelėmis prisiskųsti. Kaziukas su
1006 5| nesiliovė jo krimtusi diena dienon štai jau visa dešimtis metų.
1007 5| nebesilaiko kitos.~ Ir vieni dievai težino, ar jis tikrai buvo
1008 4| maitina ir malonina tikrais dievaičių valgiais.~ - Niekaip
1009 5| ką nors nemalonaus savo dieveriui, tik dėl tokios brangios
1010 5| raudoti:~ - Dieverėli mano, dievmedeli! Ko gi tu taip ūmai mus
1011 5| visų garbinama. O dabar, Dievulėliau... Ir nuriedėjo seneliui
1012 5| mudu ir girdi pirmiausia Dievulis, kurio visur pilna, kuriame
1013 3| tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė
1014 2| blogas, būt gražus... - dilgtelėjo jai vieną kartą ir kažin
1015 5| netingėdama, kaip paprastai dirbama, bet nebešoko nebebėgo už
1016 5| tau gražu, kai mes visi dirbame vargstame, duonelės ir turtų
1017 3| nepaliaujamą, tą vieną darbą dirbant. Kokiuo tik nori laiku Aužbikų
1018 6| kad ji, visi žino, kaip dirbanti, o Dovydai jai ničnieko
1019 5| ir paliegę, ką galėdami, dirbinėja...~ - Marč, tu gi guli
1020 2| švaros ir dabos besužiūrėsi. Dirbk nuo saulės patekėjimo iki
1021 2| vasarą išeiginį galvos apdarą dirbos iš didelės vilnonės, tik
1022 2| pirksiąs, gyvuliais negi dirbsiąs jis, dvariškis. Pasiims,
1023 5| senas? Liepk man dar daugiau dirbt. Aš už du atidirbsiu pagalėdama,
1024 3| dirbtinai nebepapildysi, dirbtine šilima nebeatstosi saulės
1025 6| ir gieda. Ne giesmes, ne dirbtinius liaupsinimo žodžius, tik
1026 6| prie stalo marčią. Ir tasai dirbtins į ją nežiūrėjimas kuo geriausiai
1027 2| daisia, nesiliauji knarpius dirbus. Tai krembliauji, daisia,
1028 5| paklydęs šunelis, tai vienam dirstelėdamas į akis, tai kitam, iš nieko
1029 2| grįžtant, vis atsitikdavo ir dirstelėt iš šono į griežėjo veidą.
1030 5| trobos? Kieno rankomis visi dirvonai iškiloti? Kieno rankomis
1031 3| storas bei plačias įžėlusio dirvono velėnas. Galvos lyg pačios
1032 3| styrinčio aukštyn bližės rago, dirželis persvertas per žagrės galą.
1033 2| pievoje, Dievo patiestame divone, kaip ir tamsiame miške
1034 5| pasibaigs, tai ir teiravos ir domėjosi ne dėl to tik, kad būtų
1035 4| moteriškai negera, kai ja domisi vyrai, o kad ir moters,
1036 5| buvo rūpestingo veido, kaip Don Kichotas - liūdno veido.
1037 2| Pukštaičia už jo netekės; nei kas dora būtų, kad ir ištekėtų. Ir
1038 2| meilesnės, išmintingesnės, doresnės, tėvam paklusnesnės...~
1039 2| bažnyčios ir Mykoliukas. Benorėk doros iš kitų. Vaikams šiuo kartu
1040 5| tokio gražumo Velykiaus dovaną, pavartė abudu kiaušiniu,
1041 4| tokios paniekos tai Dievo dovanai. Valgytoja tad kaušu laiko
1042 2| švietė nežemiška meile ir dovanojimu visa visa, kas tik žemiška.~ -
1043 5| maitinti veltėdžius; vis nebuvo dovanojusi tiems, kurie padidino jos
1044 5| skaisčioji tavo pačiutė? Dovanok man, dieverėli, jei kuo
1045 5| Apsirodė ir jam su Velykiaus dovanomis, nustebino ir jį, kaip ir
1046 2| kas jį paglostė, pagyrė ar dovanų kąsnį kieto sūrio pakišo
1047 6| šventadienį ėmė ir pražuvo Dovydams vienas vidutinis pinigas.
1048 5| sūnus", atsieit brolio Dovydo paskutinysis vaikas Adomukas,
1049 2| Ir kur ją padėčiau? Pas Dovydus jau ir be to arti pilnio.
1050 2| stalo, šitaip pasikalbėjo su Dovydžiuku:~ - Tu, kvaily mažasis!
1051 2| regi, kaip šiandien slopu, drabnu, ir vis dėlto kaip miela
1052 2| žąsiukai išsižiodami. Ėmė drabnumas, noras virsti ant šono.
1053 2| smilkiniuose tvinksėjo. Sėdėjo, draikė sau plaukus ir nieko nenorėjo
1054 2| paraudo, liepsnos prieš akis draikos. Jei dabar Severja pasakytų
1055 2| nors mažą dalelę to, kokią dramą pergyvena jų "dėdė", kokią
1056 2| tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį.~ Tokiam dalykui
1057 2| tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai,
1058 4| nuošalėliuose atsitinkančių dramų nė artimieji kaimynai nežino,
1059 2| Sienose, kur neprikabinėta drapanų ir nėra lentynų rietimams,
1060 2| Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės. Jokio palaido žodžio...
1061 6| tirščiau, juo prasčiau, juo drąsiau. Lyg savo laidare su arkliais,
1062 5| akys, nežinia, baidė ar drąsino, žinia tik, kad durte dūrė
1063 3| kviečius ir tuo pat žygiu vėl draskyk rugienas.~ Taip ir slinko
1064 6| dideliu kumščiu tvoja girtas drąsuolis, pasiskelbdamas nieko pasaulyje
1065 5| žeme. Valdžia, tiesa, tai draudė daryti per valstybines įstaigas,
1066 2| dešimtis. Kiti tos eilės draugai jau savaimingai ūkį laiko,
1067 3| palytėdamas. Jautė, kaip tai jo draugams patinka ir ramina. Paskui
1068 2| tikras pokylis namiškiams ir draugėms pasninko dienomis ir pelnė
1069 6| draugui pastatytų.~ Jauku, drauginga Lietuvos bažnytkaimiuose
1070 6| niekados nesti kad ir labai draugingai sugyvenančioje šeimynėlėje.
1071 2| daisia? - tarė dėdė Rapolas, draugiškai, neapsakomai prietelingai
1072 2| ir taip jai pagailo savo draugo, jog ėmė jį visa savo moteriška
1073 2| kalbėti, visa perbalus, visa drebėdama, visa uždususi, akyse tebematyt
1074 2| plakti, jog net rankos ėmė drebėti, net ašaros pliūptelėjo
1075 2| kiek viduje buvo šuto, drėgnumo. Nuo jo langai vasarą buvo
1076 2| mažučiais apsikrovus?..~ Driūksėjo per jos galvą baisių baisiausi,
1077 2| Severją ir visas išbalo kaip drobė. Nė žymelės tos šypsenos,
1078 5| žindo, antras šakalėlius drožinėjo ir juos kraustinėjo. Dėdė
1079 6| kuriuo minta, kur ilsis, kaip drugelį medžio žievė, kur jis nuo
1080 6| nuo nulūžusios šakelės, drugelio nuo atšokusios žievelės,
1081 2| Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą pušį, ne žemėje, tik sraigiu
1082 2| žvilgį jai į pakaušį, kur drūti bizai, į nugarą, kuri, kaip
1083 2| dvariškiu, atleisdami mūsų dubai visas baudžiavas. Taigi
1084 4| ir skruostai jam pabaigė dubti. Jis palinko pečiuose. Kojos
1085 5| nedorą, uvėrią bobą... Gi dudenti nesiliauja per visą audrą.~
1086 6| iškvėpuojamos gesuonies dujos veik visai suteršė deguonį,
1087 2| reikėjo prilaikyti. Visas duknas sutraukė ant savęs, palikdama
1088 2| neduosiu!~ Neištarė, ir dukrelei nepasidarė lengva lengva,
1089 2| Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip
1090 4| tik žmona, dar lyg ir savo dukterėle.~ Žiūrėjo į ją maldingai,
1091 2| pamilęs Pats-Pamarnecko dukterį, ir ji būtų pažadėta grapui
1092 4| laiku Dievas davė jiemdviem dukterikę - sveiką, gražią ir ėdrią
1093 3| nelyginant mūsų šlėktos savo dukteris "na przetarcie się" ar sūnus "
1094 5| nors ir nebenaudingas. Dūlinėjąs beveiksmis senis buvo jai
1095 2| lubos. Sienose, grindyse nė dulkelės; pabalkiais, sąsparose nė
1096 2| duobelėse sugulusios krapštės ir dulkėmis gynės nuo ėdančių jas vištutėlių.
1097 2| pasistojęs purvina ar tik dulkėta koja.~ - Pas tave taip
1098 6| skelti į ausį!~ Tabako dūmai, spirito garai, žmonių kūnų
1099 6| minšta su karčiais bakūno dūmais. Jie tirštais kamuoliais
1100 3| plunksnelių palikti nenori. Jie dumia mums akis gražiomis savo
1101 2| norėdamas išlikti gyvas. Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos
1102 6| blakstienas bepakeldami; dunda nieko nekaltas stalas, į
1103 4| vieškeliai, kuriais dieną naktį dundėjo vežimai, lakstė gražūs bajorų
1104 5| bent širdin neimama malūno dundesio, ratų tarškesio. Dovydienė
1105 2| žiemą vasarą. Nuo mažiausio dunkstelėjimo į sieną iš oro klėtelė visa
1106 5| Adomukas atsisakė lipt į duobę kamaroje. Nuėjo dėdė, įsakęs
1107 5| kukčiojo, jausdamas, kaip kaklo duobelėje jam sustojo lyg didelis
1108 2| kiautui. Taigi lesė molį, darė duobeles, paskui tose duobelėse sugulusios
1109 2| darė duobeles, paskui tose duobelėse sugulusios krapštės ir dulkėmis
1110 2| palaidos, nebesuplūktos žemės duobutėse nekeltų dulkių, tyčia buvo
1111 2| ant savęs, kitką dvaras duoda. O kai nebeduos, tai ubagais
1112 5| neduodavęs: dėdė karšinčius duodavo jam to, ko nei motina, nei
1113 5| tau nepatiko baltoji mūsų duonelė? Ar tau pakyrėjo skaudūs
1114 5| ligonis, o jūs kažin ką. Kad duosiu štai pagaliu, tai susičiaupsite!~
1115 5| drąsino, žinia tik, kad durte dūrė kaip iešmais, iš jų, lyg
1116 4| vietoje. Tik jei pavykstą duriant nesužeisti kitų dalių, ligonis
1117 5| Adomukui palaukti ties klojimo durimis, jei bijos vienas pabūti
1118 5| drąsino, žinia tik, kad durte dūrė kaip iešmais, iš jų,
1119 6| galai, lyg atakuojančių durtuvai, siekia gėrimų pilstytojas
1120 2| turėjo būti matomos klėties durys, matomos dieną, matomos
1121 2| pasirodė atvirose Šiukštų duryse: atsisėdo šalia ir lengvai
1122 2| gromuloję, balsu atrijinėję ir dūsavę, ir jie dabar snaudė. Dėl
1123 2| Geišės... į Saveikius... - dusliu aidu pakartojo tai Mykoliukas
1124 2| būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiuo nusijuokimu juos
1125 4| paskelbta. Niekas iš kaimų dvaran nebėjo. Reikėjo darbai kitaip
1126 4| pasiskelbė būsiąs čia to dvarelio nuomininkas, pradėsiąs savotiškai
1127 4| vogs viską iš dvaro.~ Dvarininkams rodėsi šitoks protavimas
1128 4| suskurdę, buvo gana sotūs, dvarininkas jų pernelyg neišnaudojo.
1129 2| akių ar uostų yra tas, kurs dvarininko vardu laiko savo rankoje
1130 4| ko pamate buvo jų pačių, dvarininkų, reikalas. Pro jų lūpas
1131 4| per daug patriarchalūs, dvarininkui kaip paprastai neištikimi
1132 2| Dar daugiau, visą savo dvarišką buitį atiduotų už tai, kad
1133 4| kelias ėjo. Aplinkui išmėtyti dvariškai dideli trobesiai, sukrauti
1134 2| Geišienė, nebe Pukštaičia; dvariškė, Saveikių kumetė, nebe Aužbikietė.
1135 2| baudžiauninkas, antra, kad jį padarė dvariškį. Pririšo jį prie dvaro be
1136 2| aš sakau, kad mane verčia dvariškiu, atleisdami mūsų dubai visas
1137 4| Saveikius, taip suneramino visus dvariškius, kaip pelė bites, įlindus
1138 5| laukti, bene užmirš savo dvariškumą ir pats bene pradės ką dirbti.
1139 2| ar maža Pats-Pamarnecko dvaruose darbų lažininkams! Dirba
1140 3| Mykolas - Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija,
1141 3| taip, kaip temoka tikrieji dvasininkai, įpratę vartalioti savo
1142 2| kiton pusėn išrioglintumei: dveitas varstų daugiau prabėgti.~ -
1143 2| Tada ir suktis daugiau dvejetų išeidavo. Mykoliukas vėl
1144 3| visai kitaip gyveno ir vėl dvejopai.~ Šiukštų dėdė, laisvas
1145 2| Žmonės pasakys, kad mudu ir dviese nepavaldova nė to dvejeto
1146 4| paprastai neištikimi ir dvilinkliežuviai.~ Severja, ateidama į
1147 2| žemino, nei aukštino, nei dviprasmiais žodžiais moterų kibino.~
1148 3| didžiulės galvos, viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai
1149 6| nesame davę nė sulūžusio dvylekio saviems jos reikalams. Kai
1150 1| tavo stalą apsėda dešimts, dvylika asmenų ir visi tau artimi.
1151 3| akstino, įkaltos vinies.~ Dvylis, laukis ir artojas buvo
1152 2| filioras, ir tas rūmas statės dygo, tvirtėjo plėtės. Ir, ak,
1153 4| kalbėjo ir kalbėjo apie dykaduonius ir besočius ėdruolius, neskiriant
1154 6| gėrėjus, kurie, nuo pusryčių dyki likę, per 3 valandas bažnyčioje
1155 5| Uoselis.~ Vasarą abudu dykiniu vazojos po laukelius, po
1156 5| Neliesk mano vaiko, dykiny! Dar tokį pat padarysi...
1157 2| seniūnijoje, rodos, nėra nė vienos dykynės (pustoš), kad imtumei ir
1158 3| Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui Artojui, tą vieną kartą
1159 6| Tarška varpeliai, harmoningai džanksi signatūrė, ūkia ir žmogaus
1160 2| po vieną antrą klykiantį džiaugsmą susilaukę. O jis, Mykoliukas?
1161 6| artimų, su kuriais savo džiaugsmais ir sielvartais galėtų dalytis.
1162 5| tėveliai.~ - Tu mano džiaugsmeli, tu mano Benjaminėli! -
1163 2| lengvino, darė pakenčiamą, net džiaugsmingą.~ - Mykoliuk, aš išteku... -
1164 2| sau griežtų, kaip dėdė sau džiaugtųs, kad ir svetimais vaikais.
1165 2| jei kuri tik ne ligūsta džiovininkė, ne padaryta, reiškia, nesužavėta
1166 3| pasigėrėjimo balsą:~ - Ė-ė-ė...~ Ir nueina paežin
1167 2| krapštės ir dulkėmis gynės nuo ėdančių jas vištutėlių. Tik pratęs
1168 3| šalta, nejauku tarp jų. Ėdė kartėlis. Jautės apviltas,
1169 4| dukterikę - sveiką, gražią ir ėdrią rėksnelę - ir kuriam laikui
1170 4| dykaduonius ir besočius ėdruolius, neskiriant nė mergytės,
1171 4| nes apsodintas tankiomis eglėmis, arti kurių nė žolė nežėlė.
1172 3| tokie pat savęs mylėtojai, egoistai - vėl savo vaikelių paperėti,
1173 2| ne jam - dėdei...~ Tas egoizmo pasipriešinimas, tas veržimasis
1174 2| atburtų, ar į kleboną, kad jam egzorcizmus paskaitytų. Jis neabejotinai
1175 2| šią slopą, namie ir dabar eidama, vis mąstė apie Mykoliuką.~ -
1176 2| visados rasdavo namie ir eidavo klėtelėn "pasišnekėt" o
1177 6| vyrų uostai, vienoda visų eigastis, net vienodas vyrų stovėjimas
1178 5| pavirto aitvaru ir jos turtą eikvoja. Aštriais savo žvilgsniais,
1179 6| ilgą lentinį stalą sustoję eilių eilės. Gyvumas veiduose,
1180 5| filosofas. Kiekvieną į darbą einantį jis lydėjo patarimais, net
1181 2| Pagaliau žinokis, aš einu šalin... - kalbėjo tijūnas
1182 5| sustabdė jį dėdė . - Kaipgi tu eisi per kaimą be kelinių? Po
1183 5| kartui gana.~ - O dabar eisiva kiaušiniautų. Daisia, bobos
1184 5| Rapolą bet ko dirbti.~ - Eitumei nors kibirą vandens parneštumei
1185 3| jie nė nekrust; eina, kaip ėję, lyg kojomis taikydami į
1186 5| išvadavusi, kad gyvenimas būtų ėjęs vis ta pačia vaga, kaip
1187 2| malonės, tik "dėdės" pareigų ėjimo, taigi ir vaikams pataikavimo,
1188 1| nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms
1189 2| Esti neramių nakčių. Oras elektra pernelyg persisunkia ar
1190 5| ji nervinos, bėgiojo kaip elektrizuojama. Ir ko jis čia besėdi, kad
1191 2| audra. Oras buvo pilnas elektros, ir ji amalu byrėjo iš oro,
1192 4| šunis lodyt, pakiemiais elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaigė
1193 4| Griovių kasti nemoku, elgetauti nepadoru"...~ Dvaro dvasios
1194 2| šeimininkas gautų išeiti elgetautų.~ Dėdė - tai ta pati
1195 4| menkų menkiausias, tiesiog elgetiškas mitybas buvo ir nepatogu,
1196 2| visi jo mažiukai išeis elgetomis - ir Kaziukas, ir Laurukas,
1197 4| iš kur atėję!.. Čia ne elgetoms priglausti namai... Čia
1198 4| paguldysim, kuo apdengsim, jūs, elgetos, plikiai?.. Javai neužauga,
1199 5| jam priversti, kad ko būtų ėmęsis. Juoba nebūtumei privertęs,
1200 5| Broliui Rapolui iš pat pradžių ėmus ničnieko neveikti, Dovydui
1201 5| guldydama Adomuką į lopšį ir ėmusi linguoti.~ Iš pradžių
1202 2| nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo
1203 3| ienagaliai nosiai paspausti ir energingai patriūbys nosim, jog net
1204 1| tenka į lietuvių tautos epopėją įvesti kitos rūšies dėdžių
1205 4| ąžuolėlių, alksnių, skroblų, epušių, karklų, žilvičių, blindžių.
1206 5| tokių iškrypėlių, kurie biją erdvės ir tuštumo: ko nenusitvėrę,
1207 3| Pirkias rukšleles pakeitė erdvesnėmis, dideliais, šviesiais langais.
1208 6| tikslo, o reikalu; kiti ergeliuojasi zuja užeigose, vis naujų
1209 6| Dėdė Mykolas ir šiame ergelyje nedalyvauja. Jis neturi
1210 3| labiau žmogų įdomina ir erzina neg patys galingieji vasaros
1211 2| dėlto čia buvo kažin kokio erzinančio skonį kvapo, dėl kurio ir
1212 2| Tai derėkime! - erzino jį Severja.~ - Susilažinus
1213 5| netiksliai ir negriežtai esam išsitarę - dėdė berniukui
1214 2| pirmą kartą jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo
1215 5| rimtai, apie tikrus, tikrai esamus dalykus, nepamėgdžiodamas
1216 5| mintimis, visa savo tiesiog esme prie savo auklėtinio. Dėdė
1217 2| vadiname - poezija, nes jos esmės nei jaučiam, nei suprantam.
1218 5| dabar lopšyje atsiradai? Eu, Adomuk!~ Adomukas kaip
1219 3| apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo. Tai darė jspūdžio, lyg
1220 2| antras skardis, dešinėj ežeras. Apylinkė juos vadino keturių
1221 4| kalnelio, nei tarpukalnės, nei ežerėlio.~ - Juodžemis su riebiu
1222 6| baltagalvių. O per vidurį - tuščia ežia, kurios nei vieni, nei antri
1223 6| tapo Rapolienė centrine figūra - už karčemos stalo.~
1224 4| Net graudu pasidarė: lyg į Filadelfiją būtų atkilę mūsų Jonavos
1225 2| dar vienas svajonių rūmo filioras, ir tas rūmas statės dygo,
1226 5| tikras instruktorius ir filosofas. Kiekvieną į darbą einantį
1227 2| be jos.~ Motinai širdį fiziškai sopėjo, lyg gumbui pakilus.
1228 2| Jųdviejų santykiuose meilė tik formavosi, o išsireikšti davo kur
1229 3| nebandė sau pasisakyti, formuluoti, ką gi jam brolis, brolienė,
1230 4| vienu aukštu ir medinis. Frontu į šiaurę, jis vis stovėjo
1231 5| pasiėmė tas pačias namų ruošos funkcijas; dirbo rimtai, netingėdama,
1232 3| Šiukštuose padaugėjo. Kaziukas, Gabriukas ir kiti, o jų bent aštuonetas,
1233 2| man laiko žinoti visi tavo Gadaminai ar Gydominai! Štai, žiūrėk,
1234 3| ir nebesikėlė; nenorėjo gadinti tos dangiškosios valandos,
1235 2| kilstelėjo galvą ir išgąsdintas gaidys suriko: "kur, kur, kur…"
1236 5| neapsidirbu? Ar aš pirmoji gaidžiagystyje neatsikeliu? Ar aš visiems
1237 2| ranka per karpytus uostus ir gaidžio statumu, visas nušvitęs,
1238 6| ir daugiau "reikalų"... Gailėjo pinigo, ką ir besakyti:
1239 2| kuo kitu, tik neapsakomu gailesčiu, kad reiks skirtis su ta
1240 2| buities, bet daug ko būtų buvę gailėti - mergos buities. Ji buvo
1241 6| Garuoja begeriant. Rūgštus ir gailus oras minšta su karčiais
1242 3| nudriekia jomis rugienas ir gaisru uždega lomos raisto viršūnes,
1243 5| lygiai toks pat, kaip gamtos gaivalai, dalys metų. Dabar žiema,
1244 5| įgudusi savo vieką darbu gaišinti. Juo ji žydėjo sveikata,
1245 2| miško sugrįžus, nebereiktų gaišt, tik papusryčiauti greituoju
1246 2| ko kita griebtis ir vis gaišti. Pagaliau pusėje tualeto,
1247 6| dalijamų proklamacijų. Kumščių galai, lyg atakuojančių durtuvai,
1248 5| tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu.
1249 2| teka antai iš anapus mūsų galasodės. Eik ten link, ir išeisi
1250 2| prieš akis šmišinėjo ir galbūt stengėsi nejučiomis įstrigti.
1251 3| jiems skriaudas ir, kiek galėdamas, teikės - ganė, šėrė, trinko,
1252 5| kruta, kad ir paliegę, ką galėdami, dirbinėja...~ - Marč,
1253 5| sveikata. Ir aš dirbau, kol galėjau. Ir anksti kėliaus, ir pusryčių
1254 4| riebiu moliu - Aigipto žemės galelis! - džiaugės ir pavydėjo
1255 2| kada teisėtai, be baimės galės prisotinti savo akis mylimu
1256 2| pirkiai. Ne vieno žmogaus galia nugalėti visa susidariusi
1257 3| nenoromis, nes saulė dar galinga, dar netesėsi kaip reikiant
1258 5| per dvejus trejus metus galingai laikęs ją toje savo įtakoje,
1259 2| daugiau?~ Mažutėje saujoje galingais trumpokais pirštais, kaip
1260 5| mirtis ir Geišė - gamta galingesni už ją. Jie susisuka kaip
1261 5| už gamtą, už jį yra dar galingesnių?~ Ir niekas nebestengė
1262 3| įdomina ir erzina neg patys galingieji vasaros spinduliai. Lygu
1263 5| nebestengė Severjai išblaškyti galingojo Rapolo vaizdo. Jo nebėr,
1264 4| matau, kaip viskas yra. Aš galiu ir išeit. Tik atmink, kad
1265 2| iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg nepasiduodamas,
1266 3| Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka
1267 2| buvo Gediminas? Ne tavo galvai tai žinoti! Tai buvo Didisai
1268 5| tau skaudėtų, jei koks .galvažudys diržą tau iš nugaros išrėžtų.
1269 2| palinksta viena į kitą galvom, plačiai atkiša storus pasturgalius
1270 3| ir apklos jas velėna. Tik galvomis atseka stori, aukštyn kupromis
1271 4| karto jai nebuvo parėję galvon panagrinėti, koks gi tasai,
1272 5| Lavoną padėjo ant lentos, galvose uždegė jam graudulinę žvakę
1273 2| Severja galvojo, ji nemokėjo galvoti. Ją tik gyvenimas pamokė,
1274 6| pūdymas; tai vienaplaukių vyrų galvų. Kairėje - baltas baras,
1275 5| amžių miegą miega, kol jų galybę vėl pažadins - kitiems tikslams.
1276 2| visoje jos harmonijoje.~ Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet
1277 3| kiek galėdamas, teikės - ganė, šėrė, trinko, glostė. Ir
1278 4| Rapolas per visą amžių gangreit nebuvo darbo dirbęs. Ir
1279 3| jautelius varės į nakties ganyklą.~ Abudu jaučiu nė palaidu
1280 3| savo jautelius per naktį ganyti, idant laikiau galėtų juos
1281 3| paleidęs jaučius pusryčių ganytis.~ Jauteliai nėjo tolyn
1282 6| Tabako dūmai, spirito garai, žmonių kūnų iškvėpuojamos
1283 2| ko neuždusdama spirito garais, ir visu delnu suktinai
1284 6| nepasitikėjimo voką ir švirkštė garavo į visas puses. Pirmiausia
1285 6| giliai, visa pasinerdama garbėje ar prašyme. Jai kažin ko
1286 5| kaimynus, tebebuvo už tai visų garbinama. O dabar, Dievulėliau...
1287 5| aš, sakysime, nebūč buvęs garbingas, ar aš būč buvęs tijūnas?
1288 2| niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - "
1289 5| trejas rūčkeles (liesas, gardis).~ To buvo pilnas visas
1290 4| seilę, atspėdama ką nors gardu.~ - Prašom viešnią mano
1291 4| laikytis.~ - Kaimynėle, gardumėlio! Ė kaipgi tu juos ir pataisai?
1292 2| draugei uždėti.~ - Ak tu, gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir
1293 5| vienos senosios išvirti gardžių ir riebių valgymų, ypač
1294 2| pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius. Nejaugi, daisia,
1295 2| kva! - nusikvatojo Geišė garsiai ir širdingai, net atsilošdamas,
1296 6| niekad nemazgotus stiklelius. Garuoja begeriant. Rūgštus ir gailus
1297 2| nes retkarčiais pečiais gąsčioja.~ Jau trečia savaitė,
1298 5| paragauti: "Viso svieto gaspadinė!" Tai. O kad ir guliu, tai
1299 2| laukabėgiu.~ Atminęs "gaspadoriaus" nupuolimą, Mykoliukas net
1300 2| imtumei ir apsigyventumei gatavose trobose. Gal kur kitur yra.
1301 4| saviškių muzikos klausyti.~ Gatvėj atsitikęs negandas tučtuojau
1302 4| ūžesyje, pats jį didinti gatvėje, sankrovoje ar biure.~
1303 4| stovi 20 aukštų, mačiau gatvelę lyg Vilniaus Šnipiškių;
1304 4| lermo, jog gyventi tose gatvėse beveik negali tie, ką nemiga
1305 4| Dideliuose miestuose yra gatvių, kuriomis visas jo aprūpinimas
1306 4| vieškelio į Saveikius užsukti, gaudavai nebent kastuvą į vežimą
1307 4| buvo Pats-Pamarnecko, tai gaudavo baudžiavą eit į tolimus
1308 6| kažin ko laukia ir kitų akis gaudo. Ak, kaip tai negražu ir
1309 2| nesuprato pasakymų "kur tu gauni laiko apsimazgot ar pakrembliaut?",
1310 5| sau palenksi, vėl kiaušinį gausi, ir tavo garbės niekas nemažins.
1311 2| kad per šį krembliavimą ji gausianti patirti Geišės paslaptį,
1312 5| Nueisiva į Gražį. Ten gausiva du kiaušiniu. Aš jau tai
1313 2| vyriškai, tvirtai; visos stygos gauste gaudė, visas miškas aidėjo,
1314 2| muzika imdavo skardžiau gausti, nebe tylutėlėmis, nebe
1315 2| penktadienis, tai visą šeimą gavau savo raugintais krembliais
1316 5| buvo jaujas, ten dėdavo gavėną, ten daug tuščia,-blogiausias
1317 5| ištisas septynias savaites gavėnios nejutusios jokių riebalų,
1318 2| išleidote šeimą?.. Ar jau gavote, daisia, kitiems metams
1319 5| nesuganom...~ Dovydienė, gavus visą patenkinimą, baigia
1320 2| truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę
1321 2| visame visame pasaulyje. Gedėjo ir pagarba lydėjo tai, kas
1322 5| kėlės. Jos būdas regimai gedo. Praėjo vieni, ir antri
1323 2| tylėjo gerą gerą valandą, lyg gedulyje laidodami į šaltą šaltą
1324 2| ištekėtų. Ir vis dėlto jos geidė, kaip alkanas duonos.~
1325 2| naujomis. Ir taip sudarė jam geidžiamuosius šikšninius kinkymus ir apynasrius.
1326 6| pritariama, ji užstojama.~ Ir Geišienei pasidarė neapsakomai gera.
1327 4| tvirčiausiai buvo pasiryžę į Geišius niekados nebegrįžti.~
1328 4| nėra. Antai vaiką palikau geldoje, katilėlį ant vąšo. Po tam
1329 4| Dėl to jam visų labiausiai gėlė širdį.~ Neilgai laukus,
1330 2| kur šnekučiuoti, kas kur gėlelių pasiskinti. Paantvalnyje
1331 3| raudonos, geltonos paraistės gėlės tebebuvo veikslios.~
1332 3| kinkymai, visos šikšnos ir geležgaliai. Čia tai viena siena dabar
1333 2| nelabai derėjo, bet reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą.
1334 2| juostą šaliką, žalią žalią, geltonais, raudonais kvietkais kaip
1335 2| tik saulė, visas oras buvo geltonas kaip tirpintas vaškas. Žmonės
1336 2| sumaningai išmargintos žaliai geltonomis gėlėmis. Net vienatinės
1337 2| gražiai atsišvietė savo geltonumu didelis šiaudų sodelis ir
1338 2| plaukus, ilgus, tankius, geltonus kaip vašką, išsitraukė iš
1339 5| ginčų Dovydienė turėjo vieną geluonį, kurs visados vienodai įsiutindavo
1340 5| nerado. Dėdė pagalvojęs paėmė gelžgalį ir juo lengvai atšovė prastą
1341 5| juo lengvai atšovė prastą gelžinį skląstį, kurs tik vadinosi
1342 2| dėlto buvo tai tik paprasti gelžiniai skląsčiai, atšaunami bet
1343 2| nepasikliovė užraktu.~ Gelžinis jis buvo ir vadinosi spyna,
1344 3| su šaliku nusiimdavo ir į gembę ligi kito karto pakabindavo
1345 5| nusitvėrė savo apsiaustą nuo gembės. Lūpų kreivumas jam atsitaisė,
1346 5| kaukas, ar kaip ten pavadinsi gerąją namų dvasią, kuri juos globia
1347 6| duonos riekelę, kurios vienam geram kąsniui maža, - jie visi
1348 5| Dovydienė tikrai kėlės, gerbės, ruošės į darbą.~ Pabaigai
1349 2| lėmė, net vis po truputį gerėjo, sulig įsigalėdamas sveikata.~
1350 6| gėrę. Ką jau besakyti apie gėrėjus, kurie, nuo pusryčių dyki
1351 5| lieka. Yra gi ir karšinčių gerėlesnių. Žmonės jie kaip žmonės.
1352 5| ypač būti boba. Taigi vyrai geresni už bobas, nors jie neglamonėja
1353 5| man kas? Ar mano padėjimas geresnis, kad sveikatos sutaupiau?
1354 3| paleistas, ėmė sparčiai gerėti. Atsirado gyvų pinigų priaugo
1355 6| Vis dėlto ir dėdė Mykolas geria tą patį jaukumo orą, ir
1356 6| Geišių Rapolienė gerianti už didžiojo stalo...~
1357 6| dirbtins į ją nežiūrėjimas kuo geriausiai ją įtikino šeimininkus aiškiai
1358 6| atakuojančių durtuvai, siekia gėrimų pilstytojas ir įnirtusiai
1359 4| Olimpo dievų maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~
1360 2| jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso,
1361 6| dėlto gėda užsmaugė jiems gerkles. Argi kalbama balsiai apie
1362 2| pro vienatinį langiuką gero vyro kumščiui iškišti, pajuto
1363 2| jaunesnis. Tijūnas Rapolas, geroką bizūną nusitvėręs, rūsčiai
1364 4| viršūnes buvo matyt Aužbikai; geromis akimis net galėjai išskirti
1365 4| Miegos per kiauras dienas, gers karčiamėlėse ir vogs viską
1366 2| visai nenorėjo, tik troško gert. Ir nė valandėlę neišnyksta
1367 5| jam tokiuo greitumu pačiu geruoju arkliu iškurnėjo kunigo
1368 6| negerbti už šimteriopus gerus jos savumus. Bepiga buvo
1369 6| nugulėdavo pečius.~ - Gėrusi... - tarė Dovydienė vyrui
1370 3| neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs,
1371 5| blyksteria nebuvusia skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė buvo gamtos
1372 6| žmonių kūnų iškvėpuojamos gesuonies dujos veik visai suteršė
1373 6| daug poterių, balsių balsių giedojimų, kad negautų savo bažnyčioje
1374 5| nebereagavo, kaip žmonės pernakt giedojo, budėdami prie nabašninko;
1375 5| visi važiuoti. Net penki giedotojai įsitaisė į tą vieną vežimą.
1376 2| už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul
1377 3| širdimi, kurs savo apmaudą giežia ant kitų.~ Artojas -
1378 2| kalne, veikiau skardyje gilaus slėnio, kur žėlė miškas.
1379 5| ataminė visas dėdės pasakas, giliausiai tikėjo, taip ir esą buvę,
1380 3| nedrįsdami, be nebus per gilu, be nenumarmės ligi pat
1381 5| Tu žinai, kiek aš kartų gimdžiau. Išgelia, būdavo, visas
1382 2| gyvas, jaunas, Mykoliukas, gimęs ir augęs Aužbikuose šalia
1383 2| taip, kaip reiktų mėgti gimimo vietelė. Ji buvo vienatinis
1384 2| bematytą artimą ar mylimą giminę. Rodės, puls, prispaus prie
1385 6| vis naujų pažįstamų ir giminių susilaukdami, tolimesniųjų
1386 4| sodžius ir Rapolo Geišės gimtinė. Severjai patiko, kad jų
1387 3| vaikučiais dar čia pat, gimtinėje, pasidarbuoti, čia išsišėrus
1388 2| prisipažinti, kodėl jam ši gimtoji vietelė tokia brangi, kodėl
1389 2| pajėgos to netesės - išeit iš gimtosios vietos, iš to krašto, kur
1390 4| Žinai, koks jis smarkus!.. Ginasi visomis pajėgomis, visomis
1391 5| Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia kone malda, jei Rapolas
1392 5| ruošės į darbą.~ Pabaigai ginčų Dovydienė turėjo vieną geluonį,
1393 5| Taigi stojo už jį, aržiai gindama, nepalikdama neatmušus nei
1394 2| triskart pakratė rankeles, kaip gindamasi nuo ko nemėgiamo. Loštelėjo
1395 4| pašiepdamos jį, "kvailą girckų", ir jo "vištą" žmoną.~ -
1396 5| nors neverkdama. Adomukas, girdėdamas karštus raudos žodžius,
1397 2| artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: "Kai noriu, rimtai dirbu,
1398 5| Aš jau tai žinau, vakar girdėjau. Nueisiva int Uksnį. Ten
1399 2| Griežtuvėlį pirma buvo gražiai girdėjęs. O dabar jo visai nebegirdi.
1400 5| atpasakojo namiegams visas savo girdėtąsias pasakas, istorijas, atsitikimus,
1401 3| jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės
1402 2| bent ponų akyse. O jiems girdint, ypač smarkiai rėkavo pabariais
1403 2| kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: "Kai noriu, rimtai dirbu",
1404 2| iš kur tol matyt, ar kur girelė ošia. Nei jis pavydėjo,
1405 5| manai, mudu pačiudu čia girelėje teesava, ir niekas daugiau
1406 2| žingsnius. Išeidamas iš girelės, tačiau išvydo paprastą,
1407 4| Rapolienė triumfuoja giriama, pigiai įtikusi viešniai,
1408 2| ko ne taip pat, kaip rytą girioj, ir triskart pakratė rankeles,
1409 2| šventadienį, saulei tekant, Girstupio šlaite ar man bus žūti,
1410 5| labiau traukdamos nuo motinos glamonėjimų. Motina tai jautė, ir jai
1411 2| visa savo moteriška pajėga glamonėti.~ Koks jis gražus dabar
1412 2| gražius maloninamus žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip
1413 2| skruosto degimą, kuriuo ji glaudės prie jo skruosto. Jautė
1414 5| kad juos imtų, nuo kitų glaudžias ir rėkia.~ Švelnia širdžiai
1415 2| užsimerkė. Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu.
1416 4| tiek daug ant jų vėlės glitaus ir tiršto purvo.~ - Nors
1417 5| Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir
1418 3| praminė Mykolą savo amato globėjo vardu - Dzidorium, šventojo
1419 5| gerąją namų dvasią, kuri juos globia ir nuo pikta gina. Jis visa
1420 5| nesiklausdami, pagrobia iš jų globos įspėtąjį.~ Geišė perkėlė
1421 2| kaimiečių, vis dažniau ją glosto savo akim. Peršliauš palengva
1422 2| rankom jai spaudžioti ir glostyti, lūpomis jai bučiuoti. Geišė
1423 2| netekusi; net užsimerkė. Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi
1424 3| toks papuręs, šiltas ir gludnus kaip pirma; dabar juoba
1425 3| žmogus, ir tiek. Ko čia glušo ir klausies. Būta gi su
1426 4| yra Lietuvoje: vinkšnų, gobų, šaltekšnių, putinų, šermukšnių,
1427 5| buvo taupi šeimininkė, net godi, ypač sviesto ir lydytos
1428 2| brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis
1429 5| dailidei žinią, kad sukaltų grabą? Bėk patsai, Jurgeli - neturėsime
1430 3| atims vieną ranką nuo bližės gracingai dviem piršteliais, kaip
1431 2| lentynų rietimams, penketas grafikos paveikslų: Dievo kančia,
1432 2| Net gyvuliai liovė savo gramą gromuloję, balsu atrijinėję
1433 4| juo kas keletas sieksnių grandyti tekinius: tiek daug ant
1434 2| dukterį, ir ji būtų pažadėta grapui Marikoniui ar kunigaikščiui
1435 5| neveiklumą, vis dėlto ore kybojo grasa, kad, dviem broliam nesugyvenant
1436 4| nebedirba, kai jiems rimbais grasoma ir baudžiama, tai kaipgi
1437 5| mūriuko, prapliupo tokiuo graudingai stabdomu verksmu, jog kunigas
1438 4| saldžiausia muzika ir daugiau graudino, neg pykino. Ir taip jiem
1439 4| nevažinėjo, valkiojo kuinas. Net graudu pasidarė: lyg į Filadelfiją
1440 5| lentos, galvose uždegė jam graudulinę žvakę ir daugiau čia nebepasirodė.
1441 5| visados perkūnas muša, kai graudžia? Muša jis tik kada ne kada,
1442 3| jaunu džiaugsmu klykė, kai graudžias ašaras liejo, kai užu stalo
1443 5| nepatvindavo rudens vandeniu; ir grauždavos, kai priešingai įvykdavo.~
1444 5| pasikabinus.~ Ir ėmė vakarais graužti visiems galvas, kas čia
1445 4| Pats savininkas, turėdamas gražesnių būstinių, čia buvo retas
1446 6| Lietuvos bažnytkaimiuose gražiais šventaryčiais.~ Dėdė
1447 2| klimpo, stovėjo nuostabiai gražiame kalne, ne kalne, veikiau
1448 2| muzikos ūpas, išpūsdavo jai gražias šnerveles ir įliūliuodavo
1449 4| O visų geriausią, visų gražiausią bene bus įspitrėjęs Geišė
1450 5| Gavo du kiaušiniu. Adomėlis Gražienei pabučiavo dukart į ranką.
1451 5| vienas kiaušiniautojas, o Gražienės atbėgs visi trys. Tai jau
1452 2| iš sunkumo lėpsta. Jie gražina pievą, traukia į save bet
1453 6| pas Dievą į viešnagę, gera gražioje kelionėje, gera vos tik
1454 3| nenori. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Prigiedos,
1455 3| vasaros spinduliai. Lygu gražios, ketvirtąjį kryželį įpusėjusios
1456 4| buvo retas svečias ir tik gražiuoju laiku, tai nė kelelių niekas
1457 2| moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudė
1458 4| to jaunamartės jaunumą, gražumą ir nefanaberiškumą, tai
1459 5| kaip ir motutę, neregėtu jų gražumu. Ir kai jau visa to buvo
1460 6| žemelės ar aguonažiedžių grėbėjėlių nuo lankos žiedų. Tas pats
1461 5| pakeltų, kad norsgi kartą grėbleliu patrauktų. Tik šaukia šaukia:~ -
1462 5| kluoną, kas ką pagriebęs: grėblius, šakes. Kas be įnagio, rankom
1463 2| Mykoliuk ten.~ Reikia grėbti:~ - Mykoliuk, veskis
1464 2| nieko nesakė, tik atsisėdo grečimai ir ėmė smilgeles, ašarėles
1465 5| klėtelę tik gulti ir kuo greičiausiai migti.~ - Tu, Adomėl,
1466 6| svietelis linksmas, judrus, greitas, visiškai nebe toks lėtas
1467 5| lauke.~ - Tai atnešk. Tu greitesnis, - pritarė dėdė. Bet Adomukas
1468 4| mylimoji, mano tu voveryte greitoji, kaip tu, nėra pasaulyje,
1469 5| Severja - darbštuolė ir greituolė, dviguba veikėja. Vis dėlto
1470 2| Mykoliuk, tekinas, greitutis!~ Mykoliukas bėga kaip
1471 3| kuriam kitam pavojui dėdei gresiant, būtų taip gynę savo "kankintoją",
1472 2| pažemiais pynės. Kad būtų griaudę, būtumei nusimanęs esąs
1473 2| pabaigdavo rietimą austi, kai griausmas sugriausdavo, kai nueidavo
1474 5| pat pradžios pasiėmė rolę griausmų ant savęs sutraukėjos.~ -
1475 2| nebesilaikydama, blizgėjo žybčiojo be griaustinio, pažemiais pynės. Kad būtų
1476 2| klėtelėj. Ji nieko negalvojo. Griaustis ar gailėtis jai dar nebuvo
1477 2| ir visai jį užmiršęs. Tad griebė jį nusigandęs ir pagavo
1478 5| šakes. Kas be įnagio, rankom griebia plakus ir meta bent į kupetas:
1479 4| riekės ir kraudama ant jos grietinėtą kremblį. Dar kartą niuktelėjus
1480 2| kaip nugriežiama lapai nuo griežčio. Nusišluostė ir taip pat
1481 2| leidžias nuo kalno į paraistę grieždamas tą pačią melodiją. Balsas
1482 2| stačiai į griežiantįjį. Griežėjas vėl lyg to tik laukė. Traukė
1483 2| eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą
1484 2| ir Mykoliukas, sustodamas griežęs;ne balsu, tik kažin kaip
1485 2| neturėdama draugių, ėjo stačiai į griežiantįjį. Griežėjas vėl lyg to tik
1486 2| Mykoliukas nenusimanė Severjai griežiąs; Severja nenusimanė tai
1487 2| atsitikdavo praeiti pro griežiką. Gal tai draugė vedė, už
1488 5| patarimais, net įsakymais ir griežtais reikalavimais. Paskui jo
1489 2| reikia, kad muzikantas sau griežtų, kaip dėdė sau džiaugtųs,
1490 2| Nebenorėsi nei pačios, nei savo griežtuvėlio. Būsi kietas bejausmis.
1491 2| pats to nenumanė, kodėl jo griežtuvėlis tyliau griežia, kai minioje
1492 2| negi išreikš menku savo griežtuvėliu, dar menkesniu prisimanymu.~
1493 2| lyg to tik laukė. Traukė griežtuvu ramiai, vyriškai, tvirtai;
1494 3| rūstybės balsą, lyg kas grikšėdamas pro surakintus dantis būtų
1495 2| nušilusi. Gulėjo kniūpsčia ant grindų ne iš maldingumo ar atgailą
1496 2| grindys ir lubos. Sienose, grindyse nė dulkelės; pabalkiais,
1497 4| nebtekę? Ir Šv. Raštas sako: "Griovių kasti nemoku, elgetauti
1498 6| ir įnirtusiai siūlo joms grivinas, auksinus, ketverges ir
1499 5| visa padarytoji žala verta grivinos, ne daugiau. Vis dėlto Dovydienė
1500 2| Mykoliukas vėl šypsos, kaip grįždamas namo, tos dienos darbus
1501 1| kiemą ima sukti, iš atlaidų grįždami, vienas vežimas, antras,
1502 5| nebuvo ko.~ Vieną kartą, grįždamu iš lauko, prisivaikščiojusiu
1503 5| aštuntos valandos, kada grįždavo vakarienės taisyt. Ilgas