| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
2004 2| tuzinas, tik jaunesniajam, Jaunučiui vardu. Tu, kvaily, supranti,
2005 4| Pridėk prie to jaunamartės jaunumą, gražumą ir nefanaberiškumą,
2006 5| kūdikis - tai įrodymas jos jaunumo, taigi pasididžiavimas savimi,
2007 3| bado puolančius galvijų jaunuomenę: įpykę, raudonomis akimis.~
2008 2| išbučiuos veidelius tai jaunutei porelei. Ne, ne porelei:
2009 2| tokiuo laiku, tuo pereiginiu jaunybės laiku.~ Severja sėdėjo
2010 2| turbūt per visą jau amžių jaus mylimos mergelės delno švelnumą
2011 5| dienai. Verkė kukčiojo, jausdamas, kaip kaklo duobelėje jam
2012 5| rimtų kalbų. Joks kitas jausmas negalėjo susilyginti su
2013 2| užvožtus akių vokus ėmė jaust įsiveržiančią vidun šviesą,
2014 3| jaučius pusryčių ganytis.~ Jauteliai nėjo tolyn nė nuo miegančio -
2015 3| ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną.~ Bažnyčioje
2016 3| tinkami - vienodai, pamažu, jautiškai.~ Prisipykęs, prisibaręs
2017 2| klėtelė vasarą. O žiemą jautri nosis galėjo pajusti spalgenų
2018 3| Visą savo tikrai moteriškai jautrią širdį dabar atidavinėjo
2019 6| dieną palikta namie būtų jautusis lyg keleivis, išsodintas
2020 3| kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia
2021 6| balsiai apie slaptąsias jeibes, nors gerai žinoma? Pasikartojo
2022 5| riebūs. Tik štai - debesis! O jergutėliau - sulis! Pūdyti nesupūdys,
2023 4| išvežė į Geišių kiemą.~ Jėzau, Marija, kas ten pasidarė!
2024 2| Kad myli viens antrą, kad jiedviem gera draugėje? Juk tai ir
2025 5| rinktiniais daugkenčiais Jobais.~ Dovydienė nesiliovė
2026 5| akmenimis svaidyti, tvoromis jodyti ir panašiai. Visa to dėdė,
2027 5| kaimą.~ - Še tau lazda. Jok raitas, su panaberija. Berniokas
2028 4| Vis dėlto viešniai rodos jokį pasaulio virėją neatspėsiant,
2029 2| Praktinė jų vertė buvo jokia, ir sunku dabar beatspėti,
2030 2| darbais, kaip neišlavina jokie sportai. Stiprios gamtos
2031 5| malonesnių rimtų kalbų. Joks kitas jausmas negalėjo susilyginti
2032 2| kamaroje, dienadaržyje, darže. Jomdviem buvo darbo, jos sukos po
2033 4| Filadelfiją būtų atkilę mūsų Jonavos žydeliai su savo "karetkomis".
2034 2| patyrinėti jos. Pagaliau arti šv. Jono išsitepė pušnis taukais,
2035 5| darbuotųs, ramsčiotųs ar jotų.~ Vis dėlto buvusis tijūnas,
2036 3| plaukais kaip Ezavo. Tai darė jspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvusi
2037 5| visur pilna, kuriame mes judame krutame, o ką žinosi, gal
2038 6| plaukia svietelis linksmas, judrus, greitas, visiškai nebe
2039 3| palaidu nebesiskyrė, vis jungu ėjo, kad ir žolėje, lyg
2040 3| supenėjęs per abi ranki jungui, vėl nežmoniškai surinka:~ -
2041 6| baltuojančią ramunėlę.~ Juoda, pilka, balta. Kaip stebėtina
2042 3| ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo. Tai
2043 2| plaukeliai, net blizga iš juodumo, tamsus tamsus veidelis,
2044 5| tereagavo,veiksmu jo nė per nago juodymą nepastūmėdamas ir nesutrukdydamas.
2045 2| praleidęs. Vis dėlto nė per nago juodymę neprisiartino prie savo
2046 4| tarpukalnės, nei ežerėlio.~ - Juodžemis su riebiu moliu - Aigipto
2047 2| baisių baisiausi, juodų juodžiausi paveikslai ir vaizdai, ir
2048 2| piemenukai.~ Širdingas juokas pagavo ir Severją. Pakrizeno
2049 6| vyresniosiomis moterimis, balsiai juokės, pritardama bernaičių negražiam
2050 2| gardžiai jis būtų iš savęs juokęsis, jei būtų pats save iš šalies
2051 2| išsibarstę. Jokių rimtų, nė juokingų dalykų apie save nebeatminė.~
2052 5| suvirto šeimyna ir prapliupo juoku.~ - Ė čiagi dabar kas?
2053 3| dabar juoba panėšėjo į juosimąją juostą, ne rišamąjį šaliką,
2054 5| sukaltų grabą? Bėk patsai, Jurgeli - neturėsime kur padėti
2055 5| jei kuo neįtikau!..~ - Jurgi, Prane! Ar pasiuntėt dailidei
2056 2| Brigita ir dar kažin kas. Šv. Jurgio kepurė iš tokių strauso
2057 2| palaiminimas tiems namams, šv. Jurgis vaduoja karaliūnaičią, šv.
2058 2| Mykoliukas ne tiek suprato, kiek juste pajuto, kaip Severiutė yra
2059 5| šaukštas įdėtas, kuriuo kabinama. Dėdė padrožė šaukštu palei
2060 3| vaškinės žvakės. Sienoje kabojo nuo patrešusio kryžiaus
2061 2| Severja akim nuo skrynios ir kadgi suspiegs ko ne taip pat,
2062 3| bent po tris birkavus. Jų kailiai žvilgėjo kaip mašastiniai.
2063 5| tikros keptos bulbelės su "kailinėliais", paskrudusios po lupena!
2064 2| Mykoliuko tebuvo "dveji" - kailiniai su miline, kuriais dvejais
2065 2| paties tėra nebent savasis kailis, kuris vargu nulupti, nors
2066 2| darbus padirbęs, namo savo kaiman žingsniavo pats vienas,
2067 2| zdaje się. Nuo to ir patį kaimiečiai ėmė pravardžiuoti: mūsų
2068 2| buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės
2069 2| nesisakė, kiek jam tai kainuoja. Jis grojo Severijai, tai,
2070 2| savo asmens savitumais, kaipo dvariškis, jis galėjo dar
2071 6| vienaplaukių vyrų galvų. Kairėje - baltas baras, lyg tik
2072 3| žemyn ir dar perkrypusi kairėn. Tvirtai nutvėręs vieną
2073 4| ir niuksėdama viešnią į kairį šoną, kad slinktųsi palei
2074 5| atatemptas, ir paraukšlintas kairysis paakys tereiškė skaudų išmetinėjimą.~
2075 2| buvo ypatingai nervinanti. Kaitra, kokios dar šiemet nebuvo
2076 2| kaip yla įdurta. O Severjos kakle, tai turbūt ir visame kūne,
2077 2| įkvėpimas, tik tik nebesimatė kaktoje Mozės ragų. Akys švietė
2078 1| kiemelyje pradeda nebepareiti kalamaškų ir brikelių, gerai apkaustytų,
2079 6| užsmaugė jiems gerkles. Argi kalbama balsiai apie slaptąsias
2080 2| užantyje rankoje laikydama. Kalbas su Severja ir nedrįsta pasisakyti,
2081 2| Geišė visai nebe taip, kaip kalbėdavo, atėjęs kur nors pavarytų.
2082 3| mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Prigiedos, pričirilens -
2083 1| į jį užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi,
2084 2| Taip tai taip, - ėmė kalbėt jai sąžinės balsas. - Vis
2085 3| ar su vienu Dievu bemokąs kalbėtis; gulė ar jautelius varės
2086 2| kvailokas sodietis, kada jį kalbina ponas, o jis nedrįsta ir
2087 2| klastelėjo kiek į šalį, bet kad kalbindamas galėtų žiūrėti jai į veidą.~ -
2088 5| visiškai ėmė abudu susiprasti kalboj ir tenkinti vienas antrą.~
2089 4| Et, bet tik pačiam tomis kalbomis ušsitrenkus. Jam pačiam
2090 2| reikalingos medžiagos - kalkių kiaušinio kiautui. Taigi
2091 4| tėveliai... Ten gražiau, yra kalnas, iš kur toli matyt... yra
2092 4| Lygu lygu aplinkui. Nei kalnelio, nei tarpukalnės, nei ežerėlio.~ -
2093 6| save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą, gražią, ramią
2094 2| kita liejosi į krūvą ir kalnu virto ant jos, jog net išturėti
2095 4| nujau, begu tik tas, kad ji kalnuotos gamtos padaras, o čia, Saveikiuose -
2096 5| vieną teturėtą vaiką! Ar aš kalta, kad man Dievas daugiau
2097 3| augmenėliai patys būtų buvę kalti, kad pavėlavęs ūkininkas
2098 5| kurios jį tokį padarė, - kaltink mirtį ar Laumę.~ Rapolas
2099 5| įsnaujų, skilandžių, dešrų! Kamarėlėje sviesto palivonas prisuktas,
2100 6| siaudžia visi pašaliai, visos kamarėlės.~ Ir susidaro tokia jauki
2101 6| suteršė deguonį, ir tamsiose kamarėlėse naftos žiburėliai vos bespykso
2102 3| Atsirado daugiau būklų kamarėlių atskiriems žmonėms nakvoti.
2103 3| neišnešiojo, to jaujoje ar kame kitur dirbtinai nebepapildysi,
2104 2| paskučiausieji bus metų kampanijos vaisiai. Taigi nedūko, nesikeikė,
2105 5| jai ir Rapolui nepavydėtų kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais,
2106 6| bakūno dūmais. Jie tirštais kamuoliais liūliuoja lig žemės, ir
2107 2| nušalusiom kojom ar susitraukęs kamuolin... Ne, Mykoliuk, to laukti
2108 2| nuo kryžiaus: tiek buvo kančios pusiau pravirose jo lūpose.~
2109 4| raitydamos, atlyžt ir musią kandęs pareit.~ Vis dėlto šmėkla
2110 2| ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo
2111 4| beveik negali tie, ką nemiga kankina. Kas tik čia atsiranda,
2112 5| kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Žalčių karalienės vaikai,
2113 2| pasaulis žinąs jo meilės kankinimąsi, kuo jis taip susirūpinęs,
2114 3| baisiąja savo disciplina, tuo kankinimo įrankiu. Jaučiai betgi pamažu
2115 2| ir iš baimės, už ką jis kankins jauną moteriškę, atėmęs
2116 4| Žmogus imąs nerimti, nemiga kankintis, nežinodamas, kas yra, kol
2117 3| gresiant, būtų taip gynę savo "kankintoją", kaip gina ir bado puolančius
2118 3| laukis ir artojas buvo tad ne kankintojai kits kito, tik labai susimylėjusi
2119 6| dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu,
2120 3| begalinę kančią ir priverstinę kantrybę. Plaukia lyg paskutinėmis
2121 3| minkštaširdis Mykoliukas, dabar kapą metų su kaupu ant savo pečių
2122 5| pusryčių viriau, ir mėsas kapojau, ir šakalių skaldžiaus,
2123 5| bažnyčioje, stačia, kol užkasė kapuose, stačią ten ir paliko kiti
2124 2| sudaryti sritį ir patapti jos karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, - jis
2125 4| trenksme ir lerme, šeimų karaliai grįžta čion pietauti, vakarieniauti,
2126 5| anieji kankinamieji Žalčių karalienės vaikai, Ąžuolėlis ir Uoselis.~
2127 2| tuojau nuplaukė į tokias karalijas, į tokias keistenybes, kokių
2128 4| Sodiečiai buvo daugiausia karališkiai, o kurie buvo Pats-Pamarnecko,
2129 5| kalną, jei ne į trečiąją karalystę, kaip užburtą karaliūnaičią.
2130 6| karčemos stalo.~ Lietuviai karčemininką mėgsta, vis dėlto savo dukters
2131 6| bažnyčion, minios ūpas nunešė ir karčemon. Vienas prakalbino praeidamas,
2132 6| Rapolienė centrine figūra - už karčemos stalo.~ Lietuviai karčemininką
2133 6| žinoti, ar priežodin įėjusį karčemų nešvarumą nevalos rytiečiai
2134 6| ir gailus oras minšta su karčiais bakūno dūmais. Jie tirštais
2135 4| per kiauras dienas, gers karčiamėlėse ir vogs viską iš dvaro.~
2136 4| ir liko Rapolai Geišiuose karčios duonos valgyt. O ji buvo
2137 4| Jonavos žydeliai su savo "karetkomis". Tai tokių esti skirtumų
2138 2| motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu susipynė iš bailės ateinančios
2139 4| alksnių, skroblų, epušių, karklų, žilvičių, blindžių. Juos
2140 2| Uostai šepečiu panosėje, nes karpė nuo burnos, kad nelįstų
2141 2| stikluota liemene, klotinine ir karpyta žemiau juosmens. Toks pat
2142 2| perbraukė sau ranka per karpytus uostus ir gaidžio statumu,
2143 5| vieną vežimą. Pėsčia paskui karstą tėjo viena pati Severja.
2144 5| paprastas vežėčias įstumto karsto nė nesimatė. Jį be ceremonijų
2145 5| nebeparašysiu. Jau tai nebe pirmas kartas. Mūsų ūkininkams jau tiek
2146 5| dalybų. Vis dėlto neiškenčia, kartkarčiais neprikišus:~ - Bepiga
2147 6| stipra... tiesiog geležinė... kartoja girtas balsas, rankom ieškodamas
2148 3| Pavasarį akėk, vėl ark sėjai, kartok pūdymui, aparinėk mėšlus,
2149 5| liežuvis jau nusilupė nuo kartumo, kad taip jį vėdini mataruoji.
2150 2| įsakymus davinėjęs, kelis kartus yra jam surikęs tijūnas: "
2151 2| sričių į žemės vargus ir kartybes jis nebenužengs. Jis jaučia
2152 2| vestuves, daryti alaus, pjauti karvė. Severja ėmė motinai atsidėjus
2153 4| išvirti, tą vieną dvaro karvelę pasimilžti. Gal taip, tokioje
2154 2| ir didelė šv. Dvasia ar karvelis, padarytas iš žąsies kiaušinio.
2155 6| bažnyčią; apie paskyrimą karvės milžtis ką ir besakyti.
2156 5| tu jį veltėdį. Karšatis karšatimi, o tinginys tinginiu lieka.
2157 5| Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis karšatimi, o tinginys tinginiu
2158 6| didįjį stalą apsėdę vyrai karščiau būtų jai pritarę, neg to
2159 2| ten gyvena ir vysta, o tu karščiuoji savaitę, dvi, tris, pagaliau
2160 5| luobos jam įplėšei! Dabar jis karščiuos ir, visus kitus rūpesčius
2161 5| tinginiu lieka. Yra gi ir karšinčių gerėlesnių. Žmonės jie kaip
2162 5| rodės, gera valia virto karšinčium, invalidu, nebereikalinga
2163 2| nesitvėrė, kaip, susirgęs karštinėmis, nesitveri mikrobų, kurie
2164 5| Adomuk!~ Adomukas kaip iš karšto vandens šoko iš lopšio.
2165 5| bulbių lupenų klojime, dar karštų pelenų mūrelyje. Visiems
2166 3| ūkininkas nesunaudojo visų karštųjų 90 dienų, reikiamų vasarojui
2167 2| Mykoliukas nepaprastu jam karštumu, net rankomis atsimušdamas.~
2168 5| neverkdama. Adomukas, girdėdamas karštus raudos žodžius, nejautė,
2169 3| nusausini šiurkščiais kaip karštuvai delnais.~ Jaučiams tai
2170 3| žagrės galo, delnu kaip karštuvu braukia vienam šiapus nugarkaulio.
2171 3| žolėje, lyg ir kąsnį drauge kąsdami. Dzidorius Artojas ilgai
2172 2| bent kuriuo metu gulti.~ Kasdienis prastas valgis, truputis
2173 2| galus įsipynė paprastus kasdienius pilkus raištelius, tik susiprato
2174 5| valkstydama, skaniaisiais kąsneliais penėdama.~ Dėdė Rapolas,
2175 6| žemę pardavusi. Matyt, nė kąsnelis jai nebelenda. Žiūrėk, užpulta
2176 6| riekelę, kurios vienam geram kąsniui maža, - jie visi girti,
2177 2| rankovės buvo surišamos kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką.
2178 4| Kieme akį teįvairino kastas didokas tvenkinys negražaus,
2179 4| Šv. Raštas sako: "Griovių kasti nemoku, elgetauti nepadoru"...~
2180 4| užsukti, gaudavai nebent kastuvą į vežimą imtis ir juo kas
2181 2| jautė tačiau, jog būtų katastrofa. Nedrįso tad peržengti slenksčio
2182 2| dvigubai mažesnė už ją mūsų katė. Bet reikia, kad jos pasiustų
2183 5| kaip žaliai geltonos, lyg katės tamsoje, akys įsirėmė kiekvienam
2184 6| užuita siela. Lyg garas, katile suspaustas, ūmai kilsterėjo
2185 4| Antai vaiką palikau geldoje, katilėlį ant vąšo. Po tam da vaikas
2186 2| Krūtinėje jai virė lyg bulbių katilėlis.~ - Tai dar kartą...
2187 5| paliko lyg šunų apniktas katinėlis. Iš išgąsčio ji tapo dabartinė
2188 3| statant iš keturių sienų, katrą skyrium. Bereikėjo tarpas
2189 3| pištalieto. Tai artojas perliejo katram per nugarą. Tokį smūgį gavę,
2190 5| tarė.~ - Na, tai likiva katras prie savo ir eikiva abudu
2191 2| susituokimas, su Geiše - ko kito. Katroji gi meilė tikroji: ar dvasių
2192 5| Kepkim bulbes! - ūmai suplojo katučių Adomukas, atminęs, kaip
2193 2| man ant rankų kaip mūsų katytė, tai aš mokėčiau su jomis
2194 4| kaip kokį baisų aitvarą ar kauką, mirtinai bijodama nors
2195 5| jis buvo tikras penatas, kaukas, ar kaip ten pavadinsi gerąją
2196 2| Pukštaičią. Jautė kitą dėsnį savo kauluose kurs nepasidavė išminties
2197 3| Mykoliukas, dabar kapą metų su kaupu ant savo pečių nešiojąs,
2198 3| naga, didumo sulyg geru kaušeliu, nukabino - prilipusį grumstelį.
2199 4| Dievo dovanai. Valgytoja tad kaušu laiko savo saują apačioje,
2200 2| kur nors pavarytų. Kalbėjo kavalierišku ūpu ir taip Severją kepino
2201 2| laikysi. Tik jau nebebus nei Kaziuko, nei Lauruko, nei Onutės.
2202 5| kur gi ji būtų. Bet kai kažkas paskelbė ją tiesiai nuo
2203 2| ten nušliaužt į žemybes kažko atsiimti. Ne, jis savo svajonei
2204 5| ant pirkios, sudunksėjo kažkuo tęsiamu, ir lingėje ties
2205 5| apkvailo nuo tavo tarškėjimo, - kažkuomet išspruko Rapolui, kurs ilgai
2206 2| tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta.
2207 2| gėlėmis. Net vienatinės kėdės atkaltis buvo išdrožinėta
2208 2| Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas
2209 3| yra šventas? Kur tau, toks keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs
2210 2| tokias karalijas, į tokias keistenybes, kokių dar nebuvo patyrusi
2211 3| Mykoliuko rolė maža pamažu keitės. Jis nebe visų ir nebe visur
2212 3| neužkliudydamas.~ Metai vijo metus. Keitėsi žmonės. Šiukštų namuose,
2213 6| limpa į gurguolę ar gyvąją kekę it bitės avilyje. Ir, rodos,
2214 6| namie būtų jautusis lyg keleivis, išsodintas ne toje stotyje;
2215 4| gražiuoju laiku, tai nė kelelių niekas netaisė. Rudenį ar
2216 2| ypač moters, segės bent keleriais apsagalais tyčia, kad būtų
2217 4| vežimą imtis ir juo kas keletas sieksnių grandyti tekinius:
2218 2| laukų dirbtų suvarydavo iš keleto apylinkės kaimų: Aužbikų,
2219 2| ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš
2220 5| buvus: iš po jo priegalvėlio keliantis išriedėjo du raudonu kiaušiniu,
2221 5| kol galėjau. Ir anksti kėliaus, ir pusryčių viriau, ir
2222 5| Pagriebęs į abidvi rankeli, nė kelinėlėmis neužsimovęs, nubėgo į motutę
2223 5| kaip vien reikiant. Ir kelinėmis apsimauti, ir žiponėliu
2224 2| Kodėl gi tu dabar jau kelintas šventadienis nebegrieži
2225 2| šen, Mykoliuk, ten". Jau kelioliktieji metai jis nuolat sukaliojas
2226 2| papusryčiauti greituoju ir tekinai į kelionę: ar tai juokai - keturi
2227 6| viešnagę, gera gražioje kelionėje, gera vos tik įėjus į miesčiuką.
2228 2| ūdijęs ar įsakymus davinėjęs, kelis kartus yra jam surikęs tijūnas: "
2229 2| jam sėdynėj, ant ežios, kelius ne pastatęs, tik juos paklojęs
2230 3| kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri nepakarpomi, tik daugiau
2231 5| man tų darbų, gana. Štai kelsiuos, nebijok, lig pietų negulėsiu.
2232 6| ką ir besakyti: jis ne kelyje rastas. Ir ėmė Dovydai aimanoti,
2233 5| jaujo sienos stovėjo du kemsai vėtytojam pasisėst ir spinta
2234 5| susėdo iš abiejų pusių ant kemsų ir džiaugias lyg vaiduokliai
2235 2| patirt, ką atskiras lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų.
2236 5| jų nebeduoda? Tu, marč, kentei, tai ir džiaugsmo turi.
2237 6| pasilgę, nekantrauja. Laukimo kentėtojų minios ir nekantraus ilgesio
2238 5| Adomukas, atminęs, kaip piemens kepa jas lauke.~ - Tai atnešk.
2239 5| namie liekančiųjų buvo kepama bulbės ir valgoma su šeimininkės
2240 2| kavalierišku ūpu ir taip Severją kepino akimis, taip badė jomis
2241 5| nepaprasti padarai.~ - Kepkim bulbes! - ūmai suplojo katučių
2242 5| buvo gi pramoga: tikros keptos bulbelės su "kailinėliais",
2243 5| apsivilkti, kad nebūtų šalta, ir kepurėlė užsidėti, kad saulė nekepintų,
2244 6| akmeninius spryskus, užmiršdami kepurėmis užsidėti. Vis dar be nuovokos
2245 2| pažaisti su dėde, tik pilnų kerčių čia priverkti ir vargo dienelėmis
2246 3| vilkai papjautų! Šiū-ū, kerėblos keverzos! Tprū-ū, kad jus
2247 5| šiaudų nepadegtų. Atsiradus kerosinui, tie mūriukai išnyko.~ -
2248 5| vienatinė reakcija Geišiams ir - kerštas. Nebetekus vyro, nebelaikė
2249 3| lyg šaukte šaukės dangaus keršto už tai, kad artojas jungo
2250 2| linksmintojau... Agi aš ketinau tave paprašyti, kad man
2251 5| džiaugias ar mūsų žiaurių ketinimų bijo. Štai tu kažin kam
2252 2| nedideliu ketvirtainiu langu keturiais stiklais: vieną į kiemelį,
2253 2| vidaus. Jie buvo lygiai keturissyk mažesni už tikruosius langus
2254 5| nebuvo ko, ir temokėjo po ketvergę svarui (40 skatikų). Taigi
2255 6| joms grivinas, auksinus, ketverges ir rublius.~ - Klausyk,
2256 4| gražūs bajorų dvejetai ar ketvertai ar aukštų rusų valdininkų
2257 2| Ji teturėjo du nedideliu ketvirtainiu langu keturiais stiklais:
2258 3| spinduliai. Lygu gražios, ketvirtąjį kryželį įpusėjusios moteriškės:
2259 5| nervina mane jau trečias ar ketvirtas mėnuo. Neturiu žodžių sau
2260 5| kavalierius, jam jau bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis!
2261 3| papjautų! Šiū-ū, kerėblos keverzos! Tprū-ū, kad jus devynios
2262 2| pakluonėmis į pakalnę, į girią; ne kiauliarisčiu, tik žengdama, kaip per
2263 2| tokia pat baili, kaip ir kiaunė. Nuo žmogaus slepias, ne
2264 2| Mykoliuk, į galą!~ Taip per kiaurą dieną, per kiaurus metus,
2265 2| Taip per kiaurą dieną, per kiaurus metus, per nemaža metų.~
2266 2| piešiniais ar paįvairinta kiaurynėmis. Net ir grindys išbarstytos
2267 2| medžiagos - kalkių kiaušinio kiautui. Taigi lesė molį, darė duobeles,
2268 5| Kiaušiniautojai sugrįžo namo penkiais kiaušiniais nešini ir tai, girdi, dėl
2269 5| išėjo abudu laukan.~ Kiaušiniautojai sugrįžo namo penkiais kiaušiniais
2270 5| masintojai! Mūsų tas vienas kiaušiniautojas, o Gražienės atbėgs visi
2271 2| nežinodamos, jog blusos kiaušinius deda į dulkes ir šiukšles,
2272 2| dviprasmiais žodžiais moterų kibino.~ Taip jis ir būtų pabaigęs
2273 5| dirbti.~ - Eitumei nors kibirą vandens parneštumei iš šulinio.
2274 5| įžengė į Dovydų namus, tuoj kibo į visokiausią namų ruošą
2275 5| tokį lermą, lyg tuoj tuoj kibs kits kitam į plaukus, ne
2276 5| rankomis mostaguoja, ragina kibti, nestovėti. Čia jo žmona
2277 5| rūpestingo veido, kaip Don Kichotas - liūdno veido. Vis ruošės
2278 5| katės tamsoje, akys įsirėmė kiekvienam stačiai į sąžinę. Šaltos,
2279 4| žievė dar nesutrūkusi, iš kiekvieno lupk tošį nors nuo pat šaknų.~
2280 4| visus Severja pažino ir kiekvienu kitaip džiaugės.~ Gražus
2281 2| švilpikas, išlindęs iš senos kiemelio liepos. Išlindo iš uokso,
2282 4| Papratus prie ankštų savo kiemelių, šis nė nesirodė kiemas,
2283 1| antras, trečias... Kai tavo kiemelyje pradeda nebepareiti kalamaškų
2284 2| savo griežtuvėlio. Būsi kietas bejausmis. Jei šiandien
2285 2| pagyrė ar dovanų kąsnį kieto sūrio pakišo pagraužti.
2286 2| poteriai" lygu žirniai byra ant kietos lentos: gražūs, baltutelaičiai,
2287 2| gal dar liko.~ Kalbėjo, kilnodama čia vieną, čia antrą puodynėlę,
2288 5| keturių kojų mūriukas. Tame kilnojamame mūriuke krosnyje kūrendavo
2289 6| dirba tą patį sunkų žemės kilojamą darbą. Dirba vienais raumenimis,
2290 3| dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios moterys, dabar iškeltomis
2291 4| nepastebimas eiti bent penkis kilometrus. Be beržų tarpukalnėje čia
2292 4| jau susideda. Nepaleisi, kils revoliucija. Paleisi - vėl
2293 2| ateitį, kurs buvo anąkart kilstelėjęs ir nuslūgęs, šiuo kaip tik
2294 2| paklėtyje pasliukas gulėjęs, kilstelėjo galvą ir išgąsdintas gaidys
2295 6| katile suspaustas, ūmai kilsterėjo nepasitikėjimo voką ir švirkštė
2296 5| Pavalgęs pusryčių, rūpestingai kimšos liuiką. Buvo numanu, jis
2297 2| vežimų krautų!~ Reikia kimšti:~ - Mykoliuk, į galą!~
2298 2| ko mažo, ir kas žingsnis kinksėjo kaip varliaująs gužas. Prityręs
2299 2| geidžiamuosius šikšninius kinkymus ir apynasrius. Daugiau nieko,
2300 6| blaivai apsidairo, ir visai kinta jų nuotaika.~ Kaip pirma
2301 2| baltutelaičiai, sveiki, kirmėlių neįkandžioti ir sausi sudžiūvę.
2302 5| žąsų perinimas, nei avių kirpimas, nei linų merkimas. Rapolo
2303 3| bernai ir mergos, miško kirtėjai, šieno pjovėjai. Vienos
2304 2| teturi, kiek ant savęs, kitką dvaras duoda. O kai nebeduos,
2305 2| raminamųjų žodelių, kaip kitkart mažai:~ - Cit, cit, aš
2306 4| priklausė į Saveikius, buvo daug kitokesni neg kiti kaimynai, nuolat
2307 1| visai nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms
2308 2| žingsnį, ne tokį šabasinį kaip kitomis poilsio dienomis. Pasergėję
2309 2| meškoms stoti. Nėra čia jų. O kitoms žvėrelėms gana žąsienos
2310 2| Didelio čia daikto, jei ir kiton pusėn išrioglintumei: dveitas
2311 3| net per daug; per labai kitoniškas buvo jų dėdė, palyginti
2312 2| krikštasuolėje. Tiesa, buvo ir kitudu. Tik jie veikiau reiškė
2313 3| tepalengvėjo.~ Pavaduojant jį kituose darbuose, savaime jam krito
2314 5| gera kaip su dėde. Su juo kiūtėjo ant šiltos krosnies per
2315 2| einant į krosnį ar žiburį kišant į veidą. Juo arčiau, juo
2316 4| reikalas. Pro jų lūpas šaukė jų kišenė ir neapsakoma bailė: ką
2317 2| piršlio, buteliu degtinės kišenėje nešinas, ir išgąsdino visą
2318 2| žymelės tos šypsenos, kuri kiškeliu imdavo žaisti jam ant lūpų,
2319 2| jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.~
2320 5| buvo jau pravartu, mielai kišo Adomėliui, kad jis su ja
2321 5| svetimus dalykus kad ir kišos, tai labai išmintingai,
2322 2| prietelingai nusišiepdamas. Ir klastelėjo kiek į šalį, bet kad kalbindamas
2323 4| pavojų čia gali išvysti, nėra klastų, pasalų, tai ir gelbėtis
2324 6| duris, kaip vanduo plaukia. Klaupias lenkias lig žemei - altoriui,
2325 3| ir tiek. Ko čia glušo ir klausies. Būta gi su kuo tartis!~
2326 2| arčiau susisėdo, šnekučiuoja klausydami. Net tie, kurie paskendo
2327 5| reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja? Tiek ir girdi
2328 2| tiek dėl kūčių, kiek dėl klėčių ūkininkas ilgų rudens nakčių
2329 2| sėdėjo" ant skrynios savo klėtelėj. Ji nieko negalvojo. Griaustis
2330 2| rasdavo namie ir eidavo klėtelėn "pasišnekėt" o tos šnekos
2331 2| lango turėjo būti matomos klėties durys, matomos dieną, matomos
2332 5| rankomis stovi šitie rūmai? Klėtys, dienadaržis, visos trobos?
2333 2| rudenį ir pavasarį kiaurai klimpo, stovėjo nuostabiai gražiame
2334 4| gerai jautė, ko čia jų durų klingė tarkš ir tarkš. Ir jai iš
2335 2| tačiau, jog ta paslaptis ją kliudo ir labai intriguoja.~
2336 5| pralaimi, destis vieniems vis kliūva pjauti, kur storiau prižėlę,
2337 5| įsakęs Adomukui palaukti ties klojimo durimis, jei bijos vienas
2338 2| minkštais patalais, kuriais klojo žiemą vasarą. Nuo mažiausio
2339 5| jam dar geresnė. Jį guldė, klostė neglamonėdama, vaikiškai
2340 2| apsitempdama stikluota liemene, klotinine ir karpyta žemiau juosmens.
2341 5| visi galvatrūkčiais puola į kluoną, kas ką pagriebęs: grėblius,
2342 5| laukė gera.~ Antai pilnas kluonas prikratytas šieno. Jį šlapią
2343 5| Jis stovėjo pačiame gale kluono, buvo visų trobesių didžiausias
2344 2| šokinėdama per atšlaimo ir kluonų tvoras. Bėgo pakluonėmis
2345 6| moterų gulomis ar sėdomis klūpėjimas jam rodos lyg ir neatsimainęs,
2346 3| nužemintai pasilenkęs, kai klūpėjo; akys blizgėjo išmintimi,
2347 2| neužaldavo, tik staigiai kluptelėjo čia pat prie lovos ir greitai
2348 2| kojų: tokia esanti budri ir klusni.~ Severjai, išeinant
2349 6| buteliai ir stikleliai; klykauja žmonės apsiblausę, sunkiai
2350 5| vis mažiau burnų, mažiau klyksmo ir paskui dalybų. Vis dėlto
2351 2| ir taip šiurpulingai ėmė klykti, lyg proto netekusi. Plačiai
2352 2| pasidarė.~ - Daisia, klysti, mergele, manydama, jog
2353 6| man pusbutelį!.. Leduvos, Kmyninės... Alaus du... visus šešius!!!~
2354 6| tas pat ketverias duris, knapsi per akmeninius spryskus,
2355 2| Severiotė, daisia, nesiliauji knarpius dirbus. Tai krembliauji,
2356 2| palieka vienas pats be nieko, kniaubias ant rankų ir taip esti,
2357 2| tvirtuoju įmygiu. Žemės knisiai žmonės tebesidžiaugė, sulaukę
2358 5| Dovydienė tai girdi. Jai be galo knita pasakyti ką nors nemalonaus
2359 3| mylimas. Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė; nenorėjo
2360 2| ir visa nušilusi. Gulėjo kniūpsčia ant grindų ne iš maldingumo
2361 3| apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi vaškinės žvakės.
2362 5| neįsisėda, tai gauna į veidą kojinę pelenų: kam neblaivas atjoji,
2363 2| tik ligi kelių, nušalusiom kojom ar susitraukęs kamuolin...
2364 3| nekrust; eina, kaip ėję, lyg kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami,
2365 2| draugės buvo basos. Tačiau ir kojose čia buvo didelio skirtumo.
2366 2| jau visų pilnų metų - bet kokiems vekseliams pasirašyti, vis
2367 4| pakabintą rankšluostį, net kokiomis gėlėmis išmarginta skrynia.~ -
2368 2| Mykoliuk, kas tau?.. Ė kolgi tu toks... - nusigando Severja,
2369 2| Paantvalnyje tebuvo ta viena kompanija - Mykoliukas Šiukšta ir
2370 2| nušvito, išvydęs, jog Aužbikų kompanijėlės dar nesuskubo atidūlinti
2371 3| nepelnė jų širdies. Linksmoje kompanijoje jie pirmieji mokėjo skaudžiai
2372 2| nesivaizdavo Severjos ir ne joje koncentravo visa, kas dabar darėsi.
2373 2| dar 20 metų, tai, rodės, kondensavo, tirštino juos į dvejus
2374 4| vestuvėse, visi tik peikė ir koneveikė Rapolą, kam jis senatvėje
2375 5| priekaištų, barnių ir net koneveikimų.~ O pats Rapolas buvo
2376 5| nepastūmėdamas ir nesutrukdydamas. Konstatuodamas faktą, jis gyrė jį ar peikė,
2377 6| vyrai, lyg bitės perekšlės korį. Visi turi bendrą įsispitrėjimo
2378 4| vakarieniauti, ilsėtis, kortuoti ar saviškių muzikos klausyti.~
2379 5| mataruoji. Štai man iš tolo kosulys ima, gerklę peršti nuo tavo
2380 2| balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo, kaip jis gražiai,
2381 5| jiedu per ilgas ilgas dienas kovojo dėl vietos prie stalo ir
2382 5| skiriamą, kaip gyvenimo kovos grobį ar ką panašu. Nei
2383 6| dėl kurių būvio reikėjo kovoti. O čia, žiūrėk, jai pritariama,
2384 3| pro surakintus dantis būtų košęs:~ - N-o-o-a, dvyli, lauki!
2385 5| iškiloti? Kieno rankomis kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo
2386 2| savo amžiui, dar ir vaikams kraičiui.~ Ūkininkas nepasikliovė
2387 4| šlaitu į Geišės upelį, kurio krante slėnyje Geišių sodžius ir
2388 2| tose duobelėse sugulusios krapštės ir dulkėmis gynės nuo ėdančių
2389 2| pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: "
2390 6| jaunesnieji juoba mėgo - kratytinius.~ Rapolienė, nebent baigdama
2391 4| duonos iš storos riekės ir kraudama ant jos grietinėtą kremblį.
2392 2| ligą yra padarę. Įėjo tau į kraują, ten gyvena ir vysta, o
2393 4| aprūpinimas vaikščioja, lygu kraujas kūno arterijomis gyslomis.
2394 2| sveikatos ir nepagedusio kraujo. Ypač tai aišku buvo, kai
2395 5| kartą paleisk ir drąsiai kraukis į galą: nei bepaplėks, nei
2396 2| Mykoliukas bėga kaip įdygtas, krauna, mina, braukia, triūsia
2397 5| šakalėlius drožinėjo ir juos kraustinėjo. Dėdė jam nieko nedavinėjo,
2398 4| senąją klėtelę ir ėmė ten kraustyti, patiekdamas vietos naujakuriams.~
2399 2| šypsodamos, kaip ir vežimų krauti. Dar labiau. Vaikelį ėmė
2400 2| Mykoliuk, vežimų krautų!~ Reikia kimšti:~ -
2401 5| akim matydamas. Vienas lūpų kraštelis, bent kiek atatemptas, ir
2402 2| gimtosios vietos, iš to krašto, kur jau tiek vargo privargta.
2403 2| Pats-Pamarnecko dvarų daug tolimuose kraštuose. Tada tektų išeit iš Aužbikų,
2404 4| užsukta tarška barška, žodžius krečia, lyg pati savo nedrąsumą
2405 4| apžėlęs, - žilvičių senų, kreivų, nugenėtomis viršūnėmis.
2406 5| apsiaustą nuo gembės. Lūpų kreivumas jam atsitaisė, ir jis, išeidamas
2407 2| į Severiutę, be neturi kremblelių. Dėkui, dėkui, gardžiai
2408 2| šeimą gavau savo raugintais krembliais papenėti. Tačiau gal dar
2409 2| nesiliauji knarpius dirbus. Tai krembliauji, daisia, tai uogauji, tai
2410 2| ankstyvu laiku, kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka,
2411 2| to, paskum dar pasivėluos krembliaut ir nebesuskubs sugrįžti
2412 2| neapglebusių. Te sau vėlyvesniems krembliautojams tokie lieka.~ Ir, viską
2413 2| raistan neva uogautų ar krembliautų, neina gilyn, iš kur Mykoliuko
2414 2| Nepaprasta buvo, kad per šį krembliavimą ji gausianti patirti Geišės
2415 5| ir neskauda. Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni. Jo amželis
2416 4| svyruotų. Ir tik patyrusi, kad kremblys, atitikęs gerą valandą,
2417 2| kremblių, tokių krušnių kaip kremzlės, jog net dantyse gurgžda.
2418 2| vykę: kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės buvo ir be
2419 5| Nei šermukšniui, nei kriaušei, nei obelei neskauda, kai
2420 3| jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu
2421 6| patys žydai, ir nė vienas krikščionis negalėjo karčemoje pabūti,
2422 6| nors jas lankė vieni patys krikščionys ir griežtai nė vieno žydo.~
2423 2| kiemelį, antrą į gatvę, abudu krikštasuolėje. Tiesa, buvo ir kitudu.
2424 2| jo kvailiavimus, matydami krikštolinę tijūno širdį. Dabar tijūnas
2425 2| Pukštų Severiutę. Atmena jos krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios
2426 6| tai padariusi. Juodu lyg krimstelėjo sąžinė.~ - Ag mes jai
2427 5| senam vyrui nuo Dovydienės krimtimo: nuo priekaištų, barnių
2428 5| Dovydienė tačiau nesiliovė jo krimtusi diena dienon štai jau visa
2429 3| pasvyruos, pasvyruos, čia pat kris į vagą, ir apklos jas velėna.
2430 6| skyrium. Jis besudaro vieną krislą, vieną lašą, kurie sudaro -
2431 2| lyg viskas nuo jos būtų kritę ir viskas ūmai reikėjo prilaikyti.
2432 2| jaučiama šilima, einant į krosnį ar žiburį kišant į veidą.
2433 5| atsieina su stogų, pamatų, krosnių taisymu. Ir daug su kuo.
2434 2| pašvietė tiesiai į lazdynų krūmą, visą jį nudažydama raudonai.
2435 5| susigiminiuoti su visais krūmais, su jų gyviais ir želmenimis.~
2436 2| tijūnas Daisia, iš pradžių nuo krūmo, paskui prišokęs prie jos,
2437 5| bus geriau. Koks tu tebesi kruopelė! Viena sauja... - kalbėjo
2438 5| verksmu, jog kunigas net krūptelėjo, ūmai atsipeikėdamas; šokęs
2439 5| Išgirdęs Dovydienės raudą, krustelėjo, tik ūmai vėl antsikvempė.~
2440 5| Žmonės jie kaip žmonės. Eina kruta, kad ir paliegę, ką galėdami,
2441 5| pilna, kuriame mes judame krutame, o ką žinosi, gal ir šitas
2442 5| ne darbo, tai bent gyvų krutančių žmonių, jų plepėjimo, juoko.
2443 5| nepatekėjus, jau visi jie krūvoje ir kelia tokį lermą, lyg
2444 2| puikiausių kremblių, tokių krušnių kaip kremzlės, jog net dantyse
2445 4| pataisai? Tai rūgštelė, tai krušnumas, lyg nevirtas, nesuglebęs.
2446 4| Jau nuo pat pralaimėto Krymo karo pabaigos visiems buvo
2447 2| kūnai tik panaudoja dvasių krypsnį? Kurgi tad laukiamoji ir
2448 5| nemirktelėjo ar kaip nenatūraliai kryptelėjo, iš ko būtų buvę galima
2449 3| Lygu gražios, ketvirtąjį kryželį įpusėjusios moteriškės:
2450 2| atsidaręs.~ Ne tiek dėl kūčių, kiek dėl klėčių ūkininkas
2451 4| ūmai būtų nebetekęs. Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia
2452 4| rankų, kai pakirsdavo. Net kūdikėlio verksmas rodės jiems saldžiausia
2453 5| dvaro buitį, atėmė tą vieną kūdikį, palikdami tokią tuštumą,
2454 4| ligi tik nusitvėrė nekalto kūdikio, velnias gavo, pykčiu raitydamos,
2455 5| pasididžiavimas savimi, ne kūdikiu. Tame Dovydienė ėmė ir kaip
2456 4| niekas nevažinėjo, valkiojo kuinas. Net graudu pasidarė: lyg
2457 2| apglušo, ir širdis jai ėmė kūju plakti, blaškytis ir plastėti.~
2458 5| jam ištisai dienai. Verkė kukčiojo, jausdamas, kaip kaklo duobelėje
2459 2| skripkuodavai...~ Ir ėmė kukčioti. Krūtinėje jai virė lyg
2460 5| krosnyje kūrendavo šakalėlius kūlėjai, kad jiem šviestų ir vis
2461 2| nelyginant skalbykla ar kuliamasis jaujas. Per kiauras dienas
2462 5| nerūpinčiau gulti, kelti, kulti, malti, arti, pjauti, ar
2463 4| barbarišku vaizdu tokiame kultūringame dvare.~ Buvo šiaip jau
2464 4| privažiavo prie Geišių; du nauju kumečiu sukrovė menką jų turtą į
2465 2| Pukštaičia; dvariškė, Saveikių kumetė, nebe Aužbikietė. Nenusinešiu
2466 4| dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu,
2467 5| sudavadytų? Žiūrėk, kiek kumpių, palčių ant trobos rūksta,
2468 4| kaimynai nežino, nebent kokia kūmutė paslaptingai į ausį pašnibžda.~
2469 2| vienatinį langiuką gero vyro kumščiui iškišti, pajuto įtrykštančią
2470 2| dvasių svyrimas, ar kūnų? Ar kūnai tik panaudoja dvasių krypsnį?
2471 2| kakle, tai turbūt ir visame kūne, nebuvo jokios žymės.~ -
2472 5| parvažiuosi, iškratys, - ragino kunigą vaišintis. Tik kunigas nė
2473 2| pažadėta grapui Marikoniui ar kunigaikščiui Radvilai. Ne jam, ne jam -
2474 2| Tai Gediminas savo ūkį, kunigaikštiją, su visu jos sostu pavedęs
2475 2| Tai buvo Didisai Lietuvos kunigaikštis. Be to išmintingas. Ag ir
2476 5| žvilgsnį.~ - Prašom gi kunigėlį pamėginti mano grietinės!
2477 5| jei nesuganys, tai bent kuokštą pagaus. O kuria gi teise,
2478 5| kupetas: vis ne tiek perlis kupečiavietes, kad ir nesuskubtumei sumesti
2479 5| griebia plakus ir meta bent į kupetas: vis ne tiek perlis kupečiavietes,
2480 2| ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė buvo, lyg palenkdama galvą
2481 3| galvomis atseka stori, aukštyn kupromis išvirtę sprandai, tiek,
2482 2| Palinkęs sprandas, kai žiūri iš kupros, pažiūrėjus iš priešakio,
2483 5| kilnojamame mūriuke krosnyje kūrendavo šakalėlius kūlėjai, kad
2484 6| našlių ir senmergėlių, kurioms bažnyčia gyvenimo alfa ir
2485 5| jau trys po vieną, ne du, kuriuodu žada Adomėliui.~ - Tau,
2486 2| vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį,
2487 6| revoliucijos metu tesiekė kurstytojo dalijamų proklamacijų. Kumščių
2488 2| tevirpėjo smulkiai, lyg kutendama. Per visą perėjo lyg kokia
2489 2| kas neapsakomai meiliai kuteno ir vertė balsą daryti bul,
2490 6| minučių, o jau miestelyje kuždėjo išvažiuojantieji:~ -
2491 5| Matai, koks tu dar kvailas, Adomėli! Lazda už tave
2492 2| Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi jautė tai iš
2493 2| negirdomis praleisdami jo kvailiavimus, matydami krikštolinę tijūno
2494 2| išmintingas. Ag ir didikų esti kvailių, nors ne tiek, kiek tu.
2495 2| savo oracįją:~ - Gi tam, kvailiuk, aš sakau, kad mane verčia
2496 2| tirpte tirpo prieš savo "kvailius". Vis jam rodės, ims ir
2497 2| kaip neapčiaupia dantų kvailokas sodietis, kada jį kalbina
2498 5| nėščia Dovydienė, kaip višta kvakšėdama, painiojas šiene kaip nuobraukuose.
2499 6| grynojo oro įėjęs žmogus vos kvapą atgauna; pabuvę viduje lėpsta,
2500 2| ramunėlių, čiobrelių žiedų kvapas.~ Ič gerai viešnelei
2501 2| pajusti spalgenų ir bruknių kvapelį, jei jo neviršijo mėtų,
2502 2| kažin kokio erzinančio skonį kvapo, dėl kurio ir draugės čia
2503 2| nebelaikė stiklo kvartkų, kvartkose plyšiai leido šaltį. Žiemą
2504 2| spielčiai nebelaikė stiklo kvartkų, kvartkose plyšiai leido