| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
2505 2| užkandau!~ Štai kokiuo kvapu kvepėjo (padavė) Severjos klėtelė
2506 2| pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis,
2507 2| išbarstytos smarkiai, bet gardžiai kvepiančiais sukapotais ajerais. Buvo
2508 2| kurio pavydu buvo, kad kiti kvėpuotų; įlįs ir sudrums užkerėtą
2509 3| aparinėk mėšlus, sėk rugius, kviečius ir tuo pat žygiu vėl draskyk
2510 5| budėtojams valgymo virtų kviesti.~ Išlydėjo Rapolą visi
2511 2| žalią, geltonais, raudonais kvietkais kaip Aužbikų pieva. Tai
2512 6| apsilpę, užkandos, visą kvortą išgeriant, tegaudami tokią
2513 5| neveiklumą, vis dėlto ore kybojo grasa, kad, dviem broliam
2514 2| samanų marškos sarmatlyvai kyšo", kaip Anykščių šilelyje.
2515 2| kam gi įvertinsi saulės labą darbą, kad tai ir savaime
2516 4| virpančia ranka. Dėl to jam visų labiausiai gėlė širdį.~ Neilgai
2517 2| storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje. Nelabai
2518 6| prasčiau, juo drąsiau. Lyg savo laidare su arkliais, kur nereikia
2519 2| gerą valandą, lyg gedulyje laidodami į šaltą šaltą žemelę tai,
2520 5| čiulink, naktų nemik, sargink, laidok, raudok, melskis. Štai kur
2521 5| nebebuvo sustingus kaip per laidotuves, bet ir nebe taip vikri
2522 2| pergyventi ilgas amžius, kurį jai laiduoja pavydėtina sveikata.~
2523 2| tinkamas, kur nori, ir tu laikai, juoba tada laikysi. Tik
2524 2| pačius reikalingiausius anais laikais apdaro dalykus, prikaištį
2525 5| dvejus trejus metus galingai laikęs ją toje savo įtakoje, jis -
2526 4| rankomis. Visi čia gyveno tik laikinai, tai nė tos mergelės niekur
2527 2| tyčia buvo laistomos. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti
2528 2| žiemą pečeliuje (papečkyje) laikomos vištos, kai imdavo iš bado
2529 3| specialybe - orė.~ Baudžiavų laikus Aužbikai jau buvo gerokai
2530 2| kažin ką užantyje rankoje laikydama. Kalbas su Severja ir nedrįsta
2531 5| labai žemai pasilenkdamas, laikydamas visą kiaušinį tyčia apgniaužęs.~ -
2532 2| ir tu laikai, juoba tada laikysi. Tik jau nebebus nei Kaziuko,
2533 5| kiaušinį įteikė dėdei ir įsakė laikyti, pats pasiryžęs mušti.~ -
2534 4| nedrąsu, reikia atokiai laikytis.~ - Kaimynėle, gardumėlio!
2535 2| glūdumoje, jei nori mane laimėti", aš eičiau.~ - Kam gi
2536 5| kaip neteisingai vieni vis laimi, kiti pralaimi, destis vieniems
2537 6| sutartiniame ūžesyje lyg laimingoje nirvanoje. Jis nebejaučia
2538 4| LAIMINGOJI DĖDIENĖ RAPOLIENĖ ~ Mykoliukas
2539 6| Fraternitė aukščiausio laipsnio, nes grynų širdžių, be jokių
2540 2| voverytės, nors didžiulės. Jų laipumas nepasakomas. Pasileis vyti
2541 2| nekeltų dulkių, tyčia buvo laistomos. Viduje laikomas spižius
2542 4| gudrus baudžiauninkas ir laisvės žmonėms laukė, tačiau jo
2543 5| stačiai prieš mano akis gautas laiškas, į kurį aš turiu atsakyti.
2544 5| malonesnis už visus moterų laižymos. Seselės senai jau buvo
2545 5| Ji paprastu savo greitumu lakiojo į spintą, į podėlį, pro
2546 4| dieną naktį dundėjo vežimai, lakstė gražūs bajorų dvejetai ar
2547 2| aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota. Derėti tai gal ir nelabai
2548 5| dar ramiau sekdamas pro langą žvirblius, kurie ten kėlė
2549 3| erdvesnėmis, dideliais, šviesiais langais. Atsirado daugiau būklų
2550 2| pro svikį, pro vienatinį langiuką gero vyro kumščiui iškišti,
2551 2| įtrykštančią į vidų rytų aušrą. Langiukas buvo tiesiai į vasaros rytus,
2552 2| trobos stovėjo, iš pirkios lango turėjo būti matomos klėties
2553 2| du nedideliu ketvirtainiu langu keturiais stiklais: vieną
2554 6| karčemoje pabūti, nors jas lankė vieni patys krikščionys
2555 6| aguonažiedžių grėbėjėlių nuo lankos žiedų. Tas pats Dievas padarytojas.
2556 4| rūpestingas savo bažnytėlės lankytojas, Šiukštų dėde virtęs Mykoliukas
2557 2| zūbelius, kaip nugriežiama lapai nuo griežčio. Nusišluostė
2558 6| stilizuoja, kaip vikšrelį lapas ir šakelė, kuriuo minta,
2559 2| daisia, tai uogauji, tai lapauji. Kaipgi, daisia, bepavadinsime
2560 2| žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo
2561 4| šep, šep smulkiais savo lapeliais; rodos, niekur nieko, o
2562 4| buvo daugybė kitų rūšių lapuočių, beveik visų, kurių tik
2563 3| viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai atlaužti
2564 2| kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu.~ Atminęs "gaspadoriaus"
2565 3| plūdimus, kuriais skambėjo visi laukai ir praretintas dabar raistas.
2566 4| kiemas, tik atviras be tvorų laukas, per kurį net viešas kelias
2567 4| laiko savo saują apačioje, laukdama kremblio ar trupinio nukrentant,
2568 2| nebekliudė. Jis maldės, laukdamas šventadienio, kada teisėtai,
2569 4| toks didelis, kaip geras laukelis. Vos galėjai žmogų pažinti
2570 5| abudu dykiniu vazojos po laukelius, po pieveles, po miškelius,
2571 2| dvasių krypsnį? Kurgi tad laukiamoji ir žadamoji meilė: dvasių
2572 6| laukia pasilgę, nekantrauja. Laukimo kentėtojų minios ir nekantraus
2573 6| klausyk! Duokš man...~ Visi laukimu pasvirę šinkiaus link, kaip
2574 2| kaip ir tamsiame miške su laukiniais.~ - Iš jūsų matau, kad
2575 3| ir meilės, tačiau, manau, laukiniui ar kuriam kitam pavojui
2576 3| įkaltos vinies.~ Dvylis, laukis ir artojas buvo tad ne kankintojai
2577 1| kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi, nes jie bus tavo skolininkai,
2578 3| kaip vasarą. Stovi ir lyg laukte laukia sau galo, kad bent
2579 5| padarė, - kaltink mirtį ar Laumę.~ Rapolas buvo užbūręs
2580 3| kaktos, nuo veido džiūti, lyg Laumei nubraukiant jį spalvotąja
2581 5| Rapolo vaizdo. Jo nebėr, jį Laumės pagavo ir į savo piliakalnį
2582 2| elgetomis - ir Kaziukas, ir Laurukas, ir pati mažoji Onutė, kuri
2583 2| nebebus nei Kaziuko, nei Lauruko, nei Onutės. Onutė išskris
2584 2| prisiskųsti. Kaziukas su Lauruku bus taip pat nepatenkinti;
2585 3| ilginių pėdus treknais trinant laužant, lyg pats iš savęs trėkšdamas
2586 4| džiaugias Rapolienė, lauždama duonos iš storos riekės
2587 4| avilį. Ilgai visi ūžė, ilgai laužės galvas, kuo čia prasimetus
2588 4| prileidus prie stalo duonos laužt, kalbėjo ir kalbėjo apie
2589 5| Tai visi jautė.~ Rapolo lavonas stingo paliktas. Kunigas
2590 5| Ūmai nukrypo Dovydienė nuo lavono į praeinantį berną ir mergą.
2591 5| razbaininkauti": botagais, lazdomis švaistytis, akmenimis svaidyti,
2592 5| Adomėlis ima ramsčiuotis, tik lazdos aukščiau rankos daug daugiau,
2593 4| kur daugiausia yra riešutų lazdų, nes visas šlaitas buvo
2594 2| saulė pašvietė tiesiai į lazdynų krūmą, visą jį nudažydama
2595 6| besudaro vieną krislą, vieną lašą, kurie sudaro - daug, didžia
2596 5| greičiau! Ar nematote, kad jau lašnoja jau lynoja, nesuskubsite...
2597 2| vis tasia jam buvo, kiek lažininkai pripelnys, kokie paskučiausieji
2598 2| Pats-Pamarnecko dvaruose darbų lažininkams! Dirba tikrai už du, už
2599 2| Daugiausia vienos mergaitės. Lažininkų sūnūs šokti nemoka, jie,
2600 2| Vis dėlto, jei būtų geros lažybos, aš sutikčiau.~ - Na,
2601 6| pusbutelį! man pusbutelį!.. Leduvos, Kmyninės... Alaus du...
2602 2| Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu. Geišė
2603 2| kvartkų, kvartkose plyšiai leido šaltį. Žiemą buvo storu
2604 2| pavėlavusi šį kartą, nuo kalno leidžiantis mergytė. Tokiuo triumfu
2605 5| svečiai mėgsta. Padedi sviesto lėkštelę, padedi lydytosios, tai
2606 5| Pasitepė vieną kartą iš lėkštelės, kurią rado spintoje, pavalgė,
2607 4| sau lovelių rūtoms mėtoms, lelijėlėms sodintis.~ Šešėlis šešėlį
2608 2| gyveno, nemirė badu, kaip sau lėmė, net vis po truputį gerėjo,
2609 3| iš kur jiems turtai ir lengvenybės gyventi.~ Tylutis ramutis
2610 2| išsidėsčiusi. Tada būtų lengviau ir štikti, ką gi ji norėjo
2611 2| per kurį laiką saldino, lengvino, darė pakenčiamą, net džiaugsmingą.~ -
2612 6| vanduo plaukia. Klaupias lenkias lig žemei - altoriui, Dievo
2613 2| tik žengdama, kaip per lenktynes, stengdamasi, anot to, aplenkti
2614 5| skenduolis plūduriuojančio lentgalio. Argi ji viena nebūtų žuvusi
2615 6| minia. Palei šinkių - ilgą lentinį stalą sustoję eilių eilės.
2616 5| lova atsirado didžiulis lentinis lopšys.~ - Aš tave, angelėli,
2617 2| nešaldytų vidaus, buvo užšaunami lentomis iš vidaus. Jie buvo lygiai
2618 2| neprikabinėta drapanų ir nėra lentynų rietimams, penketas grafikos
2619 3| žaisleliais žadino, glamonėjo, lepino, užtarinėjo ir vadavo. Ir
2620 4| negadino ir Rapolui netrukdė lepinti savo žmonos. Ak, kaip jis
2621 4| darbus pradirbę trenksme ir lerme, šeimų karaliai grįžta čion
2622 4| čia kelia tiek triukšmo ir lermo, jog gyventi tose gatvėse
2623 5| galo imti. Daugiausia čia lermuoja Rapolas, net užmiršdamas,
2624 2| kiaušinio kiautui. Taigi lesė molį, darė duobeles, paskui
2625 6| lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą, gražią, ramią
2626 6| greitas, visiškai nebe toks lėtas ir aptingęs, kaip namų ruošoje
2627 5| lėtumu.~ Šis Rapolienės lėtumas tai buvo vienatinė reakcija
2628 5| stebėjais dabar pasidariusiu jos lėtumu.~ Šis Rapolienės lėtumas
2629 5| nebūtų nutvėrusi.~ - Liaukitės, niekatauškiai! Vaikas mažas
2630 6| padarytojas. Tebūnie gi garbė ir liaupsinimas išvien gamtos ir gyvių!~
2631 6| Ne giesmes, ne dirbtinius liaupsinimo žodžius, tik patys save,
2632 2| mainės, šoko, valgė, ilsėjos, lidikas rūkė, žaidė kieme. Jis ir
2633 3| klykė, kai graudžias ašaras liejo, kai užu stalo suvatkinėjo,
2634 2| galo baisiai. Viena ir kita liejosi į krūvą ir kalnu virto ant
2635 2| tai rudimentinė senovės liekana.~ Asla buvo molinė, plūktinė.
2636 5| Visiems rados aišku, namie liekančiųjų buvo kepama bulbės ir valgoma
2637 4| Berželiai augę, dideli, liekni, neperaugę, žievė dar nesutrūkusi,
2638 2| kietai apsitempdama stikluota liemene, klotinine ir karpyta žemiau
2639 2| įbestas į tvirtą neilgą liemenį.~ Bizus visos mergaitės
2640 4| vyrą ir iš stuomens ir iš liemens, vis dėlto dideliais veido
2641 2| pečių, už pažasčių, ne už liemenų, ne už rankų plaštakų, palinksta
2642 3| Kunigas jį smarkiai barė, liepė atgailoti. Mykolas atgailojo
2643 5| nematai, koks jis senas? Liepk man dar daugiau dirbt. Aš
2644 2| išlindęs iš senos kiemelio liepos. Išlindo iš uokso, pasipurtė,
2645 2| ką jam tijūnas tars ir lieps padaryti.~ - Sveika gyva,
2646 2| pasirodė - milžiną, visą liepsnojantį tviskantį. Ir tokia bailė
2647 2| žemė linksta. Akys paraudo, liepsnos prieš akis draikos. Jei
2648 3| nepasiklausė nuomonės. Jam teišmanė liepti, kad tą ar kitą darbą padirbtų,
2649 5| tegauti po trejas rūčkeles (liesas, gardis).~ To buvo pilnas
2650 2| dangaus arkangelas. Iš viso liesučio jo veido tryško įkvėpimas,
2651 5| speigas nupultų, arba į lietų su skėčiu dangaus skylių
2652 2| kitų sveikųjų ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė buvo, lyg palenkdama
2653 6| persikreipus į vieną šoną. Atsveria lietuvį tik šventė, kuri jam ne
2654 6| už karčemos stalo.~ Lietuviai karčemininką mėgsta, vis
2655 2| kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro - tik liūdesį,
2656 2| nusigandus. Graži graži lietuviškai smaili noselė.~ - Kad
2657 5| taip reiškiasi tingėjimas, lietuviškasis nerangumas daug gera norėti,
2658 6| kitų laikui tinkamų - visos lietuviškos, savos, savaip reiškia lietuvio
2659 5| tai rūkymas! Gal tau visas liežuvis jau nusilupė nuo kartumo,
2660 5| laiko sirgti net sunkesnėmis ligomis. Rapolas buvo panašus į
2661 5| tingėjimo bei nerangumo, nei liguistumo. Jai Rapolas buvo ūmai žuvęs,
2662 2| Visos jos, jei kuri tik ne ligūsta džiovininkė, ne padaryta,
2663 5| ir vėl bus gera, nustos liję savaime, išdžius javai ir
2664 2| nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi
2665 5| sėklai pasėti. Toks jos likimas, tai jai ir neskauda. Neskauda
2666 5| beatsigavėsiu? - tarė.~ - Na, tai likiva katras prie savo ir eikiva
2667 2| visą mielą mūsų raistelį, - liks man tavo plaukeliai...~
2668 4| perėmė baimė, kaip reiktų likti ant pusės valako, ypač netekti
2669 4| ir nemalonu buvo: slėnyje likusieji Geišiai buvo atviri jų priešininkai,
2670 6| Dievo sostui, sėdas, stoja, limpa į gurguolę ar gyvąją kekę
2671 5| maža būdavo paperų, kai linamarkos nepatvindavo rudens vandeniu;
2672 2| būtų kvailės bobos į paodį lindusios, senai jų būčiau šimtą turėjęs.
2673 5| sudunksėjo kažkuo tęsiamu, ir lingėje ties lova atsirado didžiulis
2674 1| apkaustytų, kartais ir su lingėmis. Kai baltai aptiestą tavo
2675 5| Adomuką į lopšį ir ėmusi linguoti.~ Iš pradžių Adomukui
2676 2| netesėsiąs, o vesti nebuvo linkęs. Pagaliau, ką tai pridės?
2677 5| pripildyti. Iš čion radosi linkimas į vaikus.~ Žmonės yra
2678 2| nuotaiką, be pagrindo pykina ar linksmina. Buvo jaučiama audra. Oras
2679 2| berneli, drauge, augintojau, linksmintojau... Agi aš ketinau tave paprašyti,
2680 3| metų niekas nebeišgirdo linksmo čyravimo: "Kai noriu, rimtai
2681 3| dėlto nepelnė jų širdies. Linksmoje kompanijoje jie pirmieji
2682 6| miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir jau galutinai
2683 2| gatvę, o po jo kojų žemė linksta. Akys paraudo, liepsnos
2684 2| savo narius. Net gyvuliai liovė savo gramą gromuloję, balsu
2685 5| Geišiuose visas gyvenimas. Liovėsi nuolatinės barnės. Gal ir
2686 5| vis dėlto vaikas lipte lipo prie dėdės, vis labiau traukdamos
2687 5| dėdė. Bet Adomukas atsisakė lipt į duobę kamaroje. Nuėjo
2688 5| nieko, vis dėlto vaikas lipte lipo prie dėdės, vis labiau
2689 2| kažin ką jai šnekėjo ilgai, lipšniai, su ašaromis akyse. Turbūt
2690 2| jo akys, tokios ramios ir lipšnios, jog už vienas jas negalima
2691 5| vaikiškai, vis dėlto meiliu ir lipšniu balso skambėjimu. Ir tas
2692 5| šienas. Ir bus gerai. O lis ilgai ir supūdys ar suželdys,
2693 2| pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai
2694 1| rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus istorija ir pasakojama
2695 5| veido, kaip Don Kichotas - liūdno veido. Vis ruošės kažin
2696 4| džiaugės toliu ir kažin ko liūdo ir net grįžti nebesiskubino
2697 6| vienam negyvam likus, kad liudytoju nereiktų būti. Pagaliau
2698 2| tik žindo žindo tą savo liuikapalaikę. Gal būt galų gale ir visai
2699 5| čia dūmų pirkioj iš vienos liuikos, nuolat duris varstant.
2700 6| Jie tirštais kamuoliais liūliuoja lig žemės, ir gurguolės
2701 2| nematė: nei majestotingai liūliuojančių rugelių, nei margos, storai
2702 2| bul, bul, bul, o krūtinę liūliuoti.~ Ir daugiau nebegriežė.
2703 5| visokiausią namų ruošą ir liuobą. Iš pradžių, kad jai ir
2704 2| išvirto iš trobų ir iš tolo liuoksėdamas ir maitodamasis paskubėjo
2705 3| Sukitės, nevalos, liurbiai, kad jus visi vilkai papjautų!~
2706 2| jam pačiam joje susisukus lizdelis, ištekinus seselė.~ Tėvai
2707 4| lazda pasirėmęs eit ir šunis lodyt, pakiemiais elgetaudamas.
2708 4| šitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo matę dirbančių
2709 3| jų, jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu imi
2710 3| nagalėjai nepamatyti, kad ir lomoje būdamas, nes prieš pamatydamas
2711 3| rugienas ir gaisru uždega lomos raisto viršūnes, kai pati
2712 4| nebuvę, vis sėsdavo prie lopšelio, žiūrėdavo į mažutę, kai
2713 5| jauti, ė kaipgi tu dabar lopšyje atsiradai? Eu, Adomuk!~
2714 3| bent jam skiriamą vietelę lovai pasistatyti - "Dėdės klėtelė"
2715 5| už mūrelio ir įritino į lovelę, kur, dar pakukčiojęs valandėlę,
2716 4| mergelės niekur nepasidarė sau lovelių rūtoms mėtoms, lelijėlėms
2717 2| gindamasi nuo ko nemėgiamo. Loštelėjo atgal Geišė, pasirengęs
2718 5| vyzį kiaurai per stogą, per lubas į vidų. Ir visi, kas tik
2719 2| sandariai suleistos grindys ir lubos. Sienose, grindyse nė dulkelės;
2720 5| kaip šeštadienį svogūnų lukštais juos motutė virino. Pagriebęs
2721 5| šaltekšniui padarei žaizdą, kiek luobos jam įplėšei! Dabar jis karščiuos
2722 5| kailinėliais", paskrudusios po lupena! Gardžiai ir sočiai valgė
2723 5| ilgai palikti. Rasta bulbių lupenų klojime, dar karštų pelenų
2724 4| nesutrūkusi, iš kiekvieno lupk tošį nors nuo pat šaknų.~
2725 2| kančios pusiau pravirose jo lūpose.~ Ir ėmė jį kaip pablūdusi
2726 2| mėginąs bent po du kailiu lupti. Jei dvaras lupa po du,
2727 5| pirmoji meilė - Mykoliukas, lūšynė, dvaras, vaikas, visų pagarba
2728 5| ir baisus, kai bučiavo ją lūšynėje. Tuo vienu išbučiavimu Geišė
2729 2| kaip tik toje vietoje, kur lūšys vaikus vadžioja. Suprato
2730 5| klausytoju - Adomėliu.~ Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas
2731 5| pasikviesti, kad sėstųs. Lydėtojai ją suprato ir visa širdimi
2732 5| klėtelėje ir beišėjo rytą lydėtų.~ Ir niekas nedrįso jos
2733 5| sviesto lėkštelę, padedi lydytosios, tai vis pirma siekia grietinės.
2734 4| tai geriausia... Tokių lygių nė būti nebėra. Žinoma,
2735 4| susitvarkyti. Ieškoti žmonių, lygti jie už pinigus, būstą, darbą,
2736 4| grįžti nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų nuobodu.~
2737 4| Saveikiuose - tokios nuobodžios lygumos.~ Esą tokių vočių viduriuose.
2738 6| žodžius, tik patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą,
2739 5| Rapolas, visados ramus, lygus, teisingas, nė imti neėmė
2740 5| nematote, kad jau lašnoja jau lynoja, nesuskubsite... štai tau
2741 4| viešbučiai stovi 20 aukštų, mačiau gatvelę lyg Vilniaus Šnipiškių;
2742 2| šventadieniui, to laiko mada, mergaitės, o ypač moters,
2743 2| čia atbėgdavo.~ Štai Magdė stovi tarpduryje, kažin
2744 2| nebenorėjo beatsitraukti. Maigė kankino krembliautoją, o
2745 3| stovėjo lova labai retai mainoma paklode (ančvilkalas dažniau).
2746 4| ko padaromi Olimpo dievų maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~
2747 5| Rapolui nepavydėtų kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais,
2748 3| plūdimuose nebuvo blogesnio už maitą ir vilko sotį. Bet kiek
2749 4| prie jo žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais dievaičių
2750 5| dengiau, ir zakucininkus maitinau ir maldžiau, kad nesimuštų.
2751 5| tik jis vienas nieko? Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis
2752 5| prikaišiojusi, ji turinti maitinti veltėdžius; vis nebuvo dovanojusi
2753 2| iš tolo liuoksėdamas ir maitodamasis paskubėjo paskui Mykoliuką.~
2754 3| dvyli, lauki! N-o-o-a, maitos, kad jus vilkai papjautų!
2755 2| pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia, visą
2756 6| vienąkart prairus teisybės maišeliui, turėjo ir daugiau byrėti
2757 2| nieko daugiau nematė: nei majestotingai liūliuojančių rugelių, nei
2758 4| Pušynai labai rimti ir majestotingi, baisu ir čia, tik tiek
2759 6| sudaro - daug, didžia Dievo majestotui išreikšti. Jam ir visa bažnyčia
2760 5| Rapolienė ir ginčą baigia kone malda, jei Rapolas tuo laiku esti
2761 3| staliukas, ant staliuko maldaknygės ir dvejetas trejetas religinių
2762 2| stebuklingasis paveikslas tikinčiųjų maldas ir pasitikėjimą. Ir darei
2763 2| tačiau nebekliudė. Jis maldės, laukdamas šventadienio,
2764 4| dukterėle.~ Žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį,
2765 5| zakucininkus maitinau ir maldžiau, kad nesimuštų. Gana man
2766 4| už pinigus, būstą, darbą, malkas, pasėlį. Suirutė truko bent
2767 5| dabar padėti. Merga nešė malkų, vandens, plovė indus, stalą,
2768 2| buvo jo kitaip šaukti kaip malonėjamu žodžiu: Mykoliuk.~ Tylus
2769 5| prigimčiai buvo nelyginti malonesnis už visus moterų laižymos.
2770 5| būtent pasakų ir už pasakas malonesnių rimtų kalbų. Joks kitas
2771 2| kažin kur dvelkė be galo maloniai, kažin kas spraudės be galo
2772 4| žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais dievaičių valgiais.~ -
2773 2| moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudė į save abiem
2774 1| dėdienėmis, nemaža garbės ir malonumo. Kokia tau garbė visame
2775 4| Geišės šlaitas buvo gražus ir malonus. Giliai giliai sruveno upelis.
2776 5| migti.~ - Tu, Adomėl, manai, mudu pačiudu čia girelėje
2777 3| jiems iš didžio, trumpai, mandagiai, kaip gražiai atsakinėja
2778 3| kaip gražiai atsakinėja mandagiems neužaugoms, prikibusiems
2779 2| Ko tu negrieži? Mes jau manėm, jog tu kur išnykai, - ėmė
2780 2| kaip baisiai, kaip piktai: maniau - jau šoks ant manęs, o
2781 2| Daisia, klysti, mergele, manydama, jog miške nėra tokių, kuriems
2782 5| Dėdė karšinčius dabar nė manyti nebeišmanė, kaip jam bereiktų
2783 5| malūno ratu. Galų gale savo marčiai ėmė jis nieko nebeatsakinėt.
2784 2| rimtai dirbu", jog net margis, paklėtyje pasliukas gulėjęs,
2785 2| liūliuojančių rugelių, nei margos, storai prižėlusios pievos,
2786 4| Geišių kiemą.~ Jėzau, Marija, kas ten pasidarė! Pirmoji
2787 2| ji būtų pažadėta grapui Marikoniui ar kunigaikščiui Radvilai.
2788 5| motutė prausdama, baltais marškinėliais valkstydama, skaniaisiais
2789 3| kelinių išleisti, kaip rusų, marškiniai plakasi pakinkliuose ir
2790 2| basakoja, užtat baltutelaičiais marškiniais ir stikluotu sijonu bei
2791 2| tuos, kurie "iš po samanų marškos sarmatlyvai kyšo", kaip
2792 5| sušnypštė:~ - Eikita, eikita, masintojai! Mūsų tas vienas kiaušiniautojas,
2793 2| namie ir dabar eidama, vis mąstė apie Mykoliuką.~ - Kad
2794 2| plastėjo, vis tą pačią mintį mąstydamas, tą patį reginį regėdamas -
2795 5| kartumo, kad taip jį vėdini mataruoji. Štai man iš tolo kosulys
2796 4| nepatogu, ir negalima. Vienu matu jis pasijuto toks senas,
2797 2| praleisdami jo kvailiavimus, matydami krikštolinę tijūno širdį.
2798 2| jai įspėti, ką gi reiškia matytieji sapnai, bent susekti, kaipgi
2799 2| kaip ėmė mausti ją, taip maudė vis labiau, kad pradėjo
2800 3| pats.~ Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau
2801 2| Sklaistė jo plaukelius, maukė juos aukštyn nuo prakaitu
2802 2| ir nebepakilo; kaip ėmė mausti ją, taip maudė vis labiau,
2803 6| Spūstis mūrinėje, jankelinėje, maušinėje, griežtai visur. Ir čia,
2804 2| tokia asla.~ Moters, mazgodamos indus, neturėjo tam tikro
2805 5| nuprausė taip šaltai, kaip mazgodavo stalą ar suolą. Apvilko
2806 2| įspėjai jas esant rūpestingai mazgojamas ne tik tai vienai dienai.
2807 3| Jų kailiai žvilgėjo kaip mašastiniai. Šlaunys buvo švarios, nėmaž
2808 2| Geišė ir padaręs - tylia mašina darytoja. Taigi net dabar
2809 5| pralaukti kaip senam, taip ir mažam, o nepaliekama buvo jiemdviem
2810 3| Turtų čia daugėjo, čia mažėjo. Tik dėdei nuo visa to nedaug
2811 5| kad jis buvo pamilęs jos maželį, kaip nė vienas tikras tėvas
2812 2| pat padarytų ir dvigubai mažesnė už ją mūsų katė. Bet reikia,
2813 2| Jie buvo lygiai keturissyk mažesni už tikruosius langus ir
2814 2| Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin
2815 2| bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs,
2816 2| jam nebepadėti: visi jo mažiukai išeis elgetomis - ir Kaziukas,
2817 2| kai visas būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui
2818 2| spiegė kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo gintis.~ -
2819 2| Kaziukas, ir Laurukas, ir pati mažoji Onutė, kuri dar nieko nekalba,
2820 2| prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui
2821 2| ubagais eis jos mergytė, mažučiais apsikrovus?..~ Driūksėjo
2822 5| skleisti didelę vyrišką saują mažučiukais vaikiškais savo piršteliais.
2823 2| nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.~ Taip Mykolas
2824 2| Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus.~ - Ne toks jau
2825 4| prie lopšelio, žiūrėdavo į mažutę, kai miegodavo, ir iš kits
2826 2| sugrįžti... Ko gi daugiau?~ Mažutėje saujoje galingais trumpokais
2827 5| angelėli, aš tave, mano mažutėli, pasupsiu, paliūliuosiu,
2828 2| mažutytės pirkelės, pilkos mažutės klėtelės, pilki ir kiti
2829 5| pažlunga, kitas dar ir visai mažutis. O man kas? Ar mano padėjimas
2830 5| Ir padavė Adomukui mažutytę terbelę, baltai išskalbtą
2831 2| išlikti gyvas. Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos mažutės
2832 5| jų krito ir gyvenimą darė mechaninį, nebe jų sielų gyvenimą,
2833 5| būdamas, nė nemanė savo pėdų mėčioti. Išėjo aikštėn, tai išėjo.
2834 2| vainiku suklostyta, tačiau mečmergės (viešai įsižagusios) turėjo
2835 5| uoselis, ir kiti jo broliai medeliai mudviejų klauso, mūsų gražia
2836 5| vaisiais ir šakelę nulauži. Kol medelis pasigydys, čia, toje nulaužtoje
2837 5| ėmės niekados nebegadinti medelių be reikalo.~ - Dėde, -
2838 4| Vilniaus Šnipiškių; sudužusią medinę tramvajaus būdą, kuria niekas
2839 6| per vis geriausia didelėje medinėje su viškomis aplink visą
2840 4| didelis, nors vienu aukštu ir medinis. Frontu į šiaurę, jis vis
2841 2| akmenis ir švarutėlaičius medinius dangtelius ir ieškodama
2842 2| dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu.~ Atminęs "
2843 6| kur ilsis, kaip drugelį medžio žievė, kur jis nuo priešų
2844 2| baudžiauninkais, auštant, medžioja lig pusryčių, paskui kiek
2845 2| greit greit tursinėt aplink medžius, raudama tuos, kurie "iš
2846 5| kam jie patinka, kas juos mėgia. Gana pasižiūrėt į akis,
2847 4| pakalnio, per tą Rapolienės mėgiamąjį šlaitą į slėnį ir išvežė
2848 4| žemuogių, Severiutės iš mažens mėgiamų.~ Iš čion ir iš tikro
2849 6| savo apdarą paskaistint mėgina bent juosta ant kaklo ar
2850 2| nulupti, nors ir sakoma dvaras mėginąs bent po du kailiu lupti.
2851 5| Vis dėlto ji šaukės, kad mėgintų pripildyti. Iš čion radosi
2852 2| griežti...~ Pagavo tad mėgstamąją savo dėžutę ir tokiuo įnirtimu
2853 5| aptarusios, jog jis juoba mėgstąs "razbaininkauti": botagais,
2854 2| nemėgo taip, kaip reiktų mėgti gimimo vietelė. Ji buvo
2855 2| nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės, doresnės,
2856 2| dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą
2857 4| Saveikių tijūnas...~ Meilinosi vakarais ir gėrėjosi Severiute,
2858 5| nepamėgdžiodamas vaikiškai, vis dėlto meiliu ir lipšniu balso skambėjimu.
2859 4| trūkumais to, kas tokius meilius ir patraukiančius daro jauniklius.
2860 5| tas vyriškas, nesaldusis meilumas vyriškai Adomuko prigimčiai
2861 5| Adomukui buvo lygiai tiek pat meilūs, kaip ir tėveliai.~ -
2862 2| dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems,
2863 5| sargink, laidok, raudok, melskis. Štai kur nuėjo visa mano
2864 3| žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip temoka tikrieji
2865 2| savo smailižiams.~ Rudi, melsvi krembliai buvo tikras pokylis
2866 5| dėdė pasakoja: dėdė negi meluos, ir žino jis labai daug.
2867 6| imtumei žmogus teisintis, meluoti, pykti ir bartis. Visgi
2868 5| istorijas, atsitikimus, melus, - būtus ir nebūtus daiktus.
2869 4| Pirmoji išbėgo Dovydienė, visa mėlyna iš pykčio ir baimės. Ir
2870 2| nuobodžius. Viską taisė mėlynos jo akys, tokios ramios ir
2871 5| tave devynios - net nosis mėlynuoja ir pirštai stingsta! Dabar
2872 4| du nauju kumečiu sukrovė menką jų turtą į vežimą ir, nė
2873 2| Dovydžiukas gyveno labai menkai. Net sunku ir bepasakyti,
2874 2| Tada žmonės statės dar menkesnes trobas.~ Severja savo
2875 2| menku savo griežtuvėliu, dar menkesniu prisimanymu.~ Sėdėjo
2876 3| bažnyčioje laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius
2877 4| žagrės bei dalgio už menkų menkiausias, tiesiog elgetiškas mitybas
2878 2| vinimi, bet kokiu raktu.~ Menkutė buvo Pukštų, kaip ir kitų,
2879 5| jau trečias ar ketvirtas mėnuo. Neturiu žodžių sau už tai
2880 2| nėra tokių, kuriems tinka - mergiena... Nepaniekintų, daisia,
2881 2| vištienos. Kam čia joms - mergienos!~ Geišė vėl nusikvatojo
2882 2| turi pretenziją pasigauti mergiotę, kuri anūke jam tiktų.~ -
2883 5| Kieno rankomis kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo rankomis, ne
2884 5| gražumo vaiką.~ Tėvai, mergiškoji laimė, pirmoji meilė - Mykoliukas,
2885 5| Kai žirgas nenustovi, tai mergoms patinka. Bet kai pats jaunikaitis
2886 2| papiktinęs, nė nematęs. Mergų darbininkių visai neskyrė
2887 2| tikrojo vaizdo, kaip jos mergytei reiks pergyventi ilgas amžius,
2888 4| ėdruolius, neskiriant nė mergytės, kuri daugiau net suvalganti
2889 5| avių kirpimas, nei linų merkimas. Rapolo buvo apgalvoti žygiai
2890 5| ir pusryčių viriau, ir mėsas kapojau, ir šakalių skaldžiaus,
2891 2| kaspinais įsiveržtinai į mėsingą ranką. Tik tai buvo ne raiščio
2892 2| jautei lygų moterišką rankos mėsingumą, ne vyrišką raumeningumą.
2893 5| suverptų, suaustų? Kas gi mėsiškus, pieniškus sudavadytų? Žiūrėk,
2894 5| riebalų, dabar ūmai prikrautos mėsų, nepagestų ir neatsisakytų
2895 3| ir seniau, dar baudžiavos metais. Ir jis dirbo, kaip ir pirma,
2896 3| galva saulėje blizga kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri
2897 2| plieninė. Savo papratimu metė ant savęs platų, gražų šv.
2898 5| Adomukas baigė penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis.
2899 4| nepasidarė sau lovelių rūtoms mėtoms, lelijėlėms sodintis.~
2900 2| prabėgti.~ - O jei vilkas, meška - am? - pabaidė Geišė Severją,
2901 2| kad tiktų vilkams ar net meškoms stoti. Nėra čia jų. O kitoms
2902 5| pliaukšėti, tik su šakėmis mėšlai mėžti.~ Nuėjo abudu į
2903 3| nėmaž neapskretusios guolio mėšlais, matyt, sausai gulima. Nestigo
2904 3| kartok pūdymui, aparinėk mėšlus, sėk rugius, kviečius ir
2905 5| pliaukšėti, tik su šakėmis mėšlai mėžti.~ Nuėjo abudu į Gražį.
2906 3| Jauteliai nėjo tolyn nė nuo miegančio - taip visi sutiko ir kits
2907 3| svajas svajojo, nes tikro miego jis temiegojo dvejetą valandų,
2908 2| budėdamas, dar labiau mirė miegodamas. Tada jis visiškai "ėjo
2909 4| žiūrėdavo į mažutę, kai miegodavo, ir iš kits kito imliodavo
2910 2| nuėjo į Šiukštus. Visi miegojo pokaičio. Pirkioje tebuvo
2911 4| kai niekas jų nebežiūrės? Miegos per kiauras dienas, gers
2912 2| švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur
2913 5| valandėlę, užmigo bejėgio miegu, silpnumo nuimtas. Jis nebejuto
2914 2| Sugniaužė ir nebeleido.~ - Mielas berneli, drauge, augintojau,
2915 6| kelionėje, gera vos tik įėjus į miesčiuką. O per vis geriausia didelėje
2916 2| Geišę ir Pukštaičią per miestelį į bažnyčią, paskui atgal
2917 4| nuolat svietą matą, lengvai miestelius pasiekią. Saveikiškiai nebuvo
2918 6| nė dešimts minučių, o jau miestelyje kuždėjo išvažiuojantieji:~ -
2919 2| jauku, kaip geros skonies miestietės gulimajame. Nejauku čia
2920 4| Viename didžiausių Amerikos miestų šalia puikiausio prospekto,
2921 4| Čia mūsų vienų kiekvienas mietas įbestas, kiekvienas tvoros
2922 5| grietinės, net pusę buteliuko "mieštosios". Ji paprastu savo greitumu
2923 1| ne prie "apynio spurgo, miežio grūdelio". Man teks kalbėti
2924 1| dienai tu negaili dviejų pūrų miežių ir apynio spurgo, negaili
2925 2| Jos akelės vėl apsitraukė migla ir nieko nereiškė, kas viduje
2926 2| Plačiai išplėstos ir lyg miglotos jos akys tereiškė, jog jai
2927 5| gulti ir kuo greičiausiai migti.~ - Tu, Adomėl, manai,
2928 2| tebuvo "dveji" - kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo,
2929 2| pasienyje išvydo, jai pasirodė - milžiną, visą liepsnojantį tviskantį.
2930 5| ir kaip tas šikšnosparnis milžinas virš rūmo žiūrėjo plieno
2931 6| bažnyčią; apie paskyrimą karvės milžtis ką ir besakyti. Ji, būdama
2932 2| laikų gyvenimas, pasakytume: minimum ištaigų, bet kokių patogumų.
2933 2| griežtuvėlis tyliau griežia, kai minioje kurį kartą neranda Severjos
2934 6| pirma į bažnyčią, taip dabar miniomis skuba žingsniuoja į karčemas
2935 2| Dar labiau. Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas
2936 2| ilgais per visą pagalviais ir minkštais patalais, kuriais klojo
2937 3| virtęs? Tas pats, tas pats minkštaširdis Mykoliukas, dabar kapą metų
2938 2| pastatęs, tik juos paklojęs minkštoje pievoje. Sėdi skersomis
2939 6| lapas ir šakelė, kuriuo minta, kur ilsis, kaip drugelį
2940 2| šypsojos, kaip pirma savo mintims, savo valstybei, kur viešpatauja
2941 2| užsimiršo, ką bedaranti. Jaunos mintys vėl pasileido į tą pačią
2942 6| Rapolienę. Nepraėjo nė dešimts minučių, o jau miestelyje kuždėjo
2943 6| Rūgštus ir gailus oras minšta su karčiais bakūno dūmais.
2944 5| buvo ūmai žuvęs, kaip žūva mirdamas ar kokio raganiaus pavergiamas.
2945 2| Bažnyčioje žmonės šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi.
2946 2| akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą
2947 2| kitaip, nors nė per akies mirksnį nenyko, tačiau nebekliudė.
2948 2| pasaulyje, nors vienam akies mirksniui tu buvai reikalingas.~
2949 2| pasibaigtų jo, Mykoliuko, mirtimi...~ Paskutinis vaizdas
2950 4| baisų aitvarą ar kauką, mirtinai bijodama nors truputėlį
2951 5| Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė - gamta galingesni
2952 2| kiti trobesiai. Ir viskas mirštamai nuobodžiai, vienodai sustatyta.
2953 5| jog taip pat nebeištarė mirštančiam nė vieno raminamojo žodelio,
2954 2| savaitę, dvi, tris, pagaliau miršti. Ką pridės pykus ant mikrobų,
2955 4| tik mistinis asmuo; visa mistinga, kas tik jos yra, kas joje
2956 4| rodės nebe moteriška, tik mistinis asmuo; visa mistinga, kas
2957 6| tai rauda virpa vargonai, mistiškai, nesuprantamai gieda kunigas,
2958 4| nusisukdami, pašnibždomis tarės ir mitingavo. Darės nebejauku, neberamu,
2959 4| menkiausias, tiesiog elgetiškas mitybas buvo ir nepatogu, ir negalima.
2960 5| stulpas. Stačia išstovėjo per mišias bažnyčioje, stačia, kol
2961 6| ant vienų ar net ant abejų mišių.~ Vieni atsiskubinę mielai
2962 3| patriūbys nosim, jog net per mišką aidas pereina, tuoj jungas
2963 5| laukelius, po pieveles, po miškelius, neskubėdami, visur po ilgai
2964 2| karaliūnaičia, kaip dabar matyti, miškinė. Geišė ryte rijo mergaitę,
2965 2| lyg būtumei ragana: su miškiniais užsigeidei žaisti, - bailingai
2966 2| tiktai tau ir saulei... dar miškui... dar pievai...~ Ir
2967 4| Nuo pradžios Valandų ligi Mišparų pabaigos ji būdavo bažnyčioje,
2968 2| ir viskas.~ Vienai močiai instinktas sakė: ne! Lietuvės
2969 5| galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Tu tik imk. Tik
2970 3| šilima nebeatstosi saulės močiutės.~ Pavėlintąjį vasarojų
2971 5| sodiečiai, kad būtų išmanę tą moderninę ligą ir kad būtų jiems patiems
2972 2| nuolat pliaukšėjo ar tik mojavo.~ Rapolas, per savo tingėjimą
2973 2| kaip mūsų katytė, tai aš mokėčiau su jomis pažaisti...~
2974 2| pretenzijų. Taip, kaip ji mokėdavo susižiūrėti su savo motina
2975 5| Ji darėsi lygi Dovydienei mokėjimu rietis, nors širdyje ji
2976 6| ir labai šokus, kad būtų mokėjusi naujųjų šokių, tik ji temokėjo
2977 5| labai įsitikinęs, tai ir mokinį įtikindavo. Abiem pasakos
2978 2| bendra dvasių srityje tarp mokyto profesoriaus ir jo tarnaitės,
2979 2| kiaušinio kiautui. Taigi lesė molį, darė duobeles, paskui tose
2980 2| senovės liekana.~ Asla buvo molinė, plūktinė. Visą žiemą pečeliuje (
2981 5| šunes ėsti. Basai - šalta molinėje asloje, apsiausi sunku.
2982 4| Juodžemis su riebiu moliu - Aigipto žemės galelis! -
2983 2| šiuo kaip tik reikiamuoju momentu nebekilo ir nevertė ko nors
2984 2| nieko keista. Tik šitiems monams prasidėjus, Rapolas ėmė
2985 2| visai nenori eit į bet kurį monelninką, kad atburtų, ar į kleboną,
2986 2| šuntakiais ir stebisi. Kurių gi monų? Griežtuvėlį pirma buvo
2987 2| nei pasipriešinimo; jokiu mostu, jokiu raumenų timptelėjimu
2988 5| Nekaltieji srėbė išalkę: tiems nė motais šeimininkės sielvartai ar
2989 6| lovoje su vyresniosiomis moterimis, balsiai juokės, pritardama
2990 3| buvo skiriama rūbams ir moterims, antra grūdams ir bernams,
2991 2| eiti vyro pareigų, o jo moteris tebebus pilna jaunų pajėgų.
2992 5| vienos meilės. Senstančiai moteriškei kūdikis - tai įrodymas jos
2993 2| dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų. Veido, rankų, tad
2994 2| skiriamos, kaip ir ispanių, moteriškumui paslėpti. Tai ji ir be tos
2995 2| prisišliejęs bent dirvos motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė
2996 2| apsižygiuos, bepalikdama motutei tik valgyt išvirt. Tik tuoj
2997 2| tik tik nebesimatė kaktoje Mozės ragų. Akys švietė nežemiška
2998 2| matai, dar netesiu, ir mudviem teks badu numirti... Ir
2999 3| nukabinta didžiulė Dievo munka (kančia), didžioji dėdės
3000 2| savaites sulysęs! Lyg Dievo munkelė, nuimta nuo kryžiaus: tiek
3001 4| rūmai ar paprastų piliečių mūrai, stovi lyg negyvi, užsidarę,
3002 5| kažin kas ištraukė jį iš už mūrelio ir įritino į lovelę, kur,
3003 5| klojime, dar karštų pelenų mūrelyje. Visiems rados aišku, namie
3004 6| neleidžia, sako priežodis. Mūrinė ūžte ūžė, ir, rodės, visiems
3005 6| žemės ūkyje širdelę. Spūstis mūrinėje, jankelinėje, maušinėje,