| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
3006 5| Atsiradus kerosinui, tie mūriukai išnyko.~ - Pasikurkime,
3007 5| spinta - ant keturių kojų mūriukas. Tame kilnojamame mūriuke
3008 5| mūriukas. Tame kilnojamame mūriuke krosnyje kūrendavo šakalėlius
3009 4| pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią kandęs pareit.~ Vis dėlto
3010 3| minkšta šikšna, juoba tinkama musioms sienose naikinti, ne storaodžiams
3011 2| lyg be tikslo, o Mykoliuko muzikai nutilus, ir visiškai buvo
3012 2| nejautė. Taip ir reikia, kad muzikantas sau griežtų, kaip dėdė sau
3013 5| bernai pradės čirpinti savo muzikas; tai bent kad šunes neįkąstų, -
3014 5| apgniaužęs.~ - Leisk, dėde, mušiu! - ėmė skleisti didelę vyrišką
3015 5| pasiryžęs mušti.~ - Na, mušk, - tarė paklusnus dėdė,
3016 5| laikyti, pats pasiryžęs mušti.~ - Na, mušk, - tarė
3017 2| darbininkų. Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi
3018 2| sugebėjo dvaro santykius su mužikais sudaryti ir palaikyti -
3019 4| kad eitų sau velniop.~ Mužikams buvo aišku ir bajorams buvo
3020 3| Artimieji ir tolimieji praminė Mykolą savo amato globėjo vardu -
3021 3| storžievis! Žinojo svietas Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus
3022 2| Aužbikų kaime nevadino jo Mykolu, tik Mykoliuku, ir nelaikė
3023 2| visus karščiausius Geišės mylavimus, saldžiausius jo žodelius.
3024 2| dėlto tu jį išdavei, nes jį mylėjai ir tebemyli. Tebemyli, nesigink!
3025 2| niekados niekados nesiliaus mylėjęs.~ Parvažiavo namo. Severja,
3026 3| bajoriukai, tokie pat savęs mylėtojai, egoistai - vėl savo vaikelių
3027 2| senai bematytą artimą ar mylimą giminę. Rodės, puls, prispaus
3028 2| kita esama mylėti ir būti mylimai. Mykoliukas, jai rodės,
3029 2| tamsta piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis.~ - Taigi,
3030 5| Adomukas spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė ir jam su
3031 2| susirūpino, kaip susirgus kam mylimam pavojinga liga. Nebegriežė
3032 3| būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas, kniubo
3033 2| per visą jau amžių jaus mylimos mergelės delno švelnumą
3034 4| čia būtų bet ką padirbęs mylinčia ranka. Savininkas čia nestojo,
3035 2| jos karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, - jis lygiai taip pat būtų
3036 2| pasityčiojimą. Numanė Mykoliuką ją mylint. Tačiau ir tai žinojo, jog
3037 6| žmonelės iš už pusantros mylios į bažnyčią. Plaukte plaukia
3038 3| sudėtingą operaciją.~ - N-e-e-a, vilko sotie! Užmigote?!~
3039 5| nusidėjau! Atleisk man, nabadėlei, jei kuo neįtikau!..~ -
3040 5| Sakramentus ir čia pat užspaudė nabašninkui akeles.~ Dėdė karšinčius
3041 6| ir tamsiose kamarėlėse naftos žiburėliai vos bespykso
3042 3| inkstiras ar koks šašas. Nykščio naga, didumo sulyg geru kaušeliu,
3043 3| pats intapas. Jo niekaip nagalėjai nepamatyti, kad ir lomoje
3044 2| senstančiam Rapolui ji nieku būdu nagalėjo.~ Tai kaipgi tai atsitiko?
3045 5| aplink visus darbus, nė nagų neprikišdamas prie bet kurio.~
3046 6| Dovydai būtų senai vanago nagus užrietę puolę "vagilką",
3047 3| tinkama musioms sienose naikinti, ne storaodžiams jaučiams
3048 2| atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos; ne ko nauja ieškojo: jos
3049 3| dabar vis dažniau randasi, naktimis pradėjus vėsti. Purioji
3050 5| Paskui juos supk, čiulink, naktų nemik, sargink, laidok,
3051 2| teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose,
3052 2| tijūnauti, bepareidamas nakvotų, ir tai retai. Dovydui iš
3053 1| užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi, nes jie
3054 2| buvo vasara, Mykoliukas namelyje už grūstuvės užsiglaudęs,
3055 5| nei motina, nei kas kitas namiegų nemokėjo jam duoti, būtent
3056 5| varstė pakarčiui kiekvieną namiškį, ilgiausiai sustodama ant
3057 5| į vidų. Ir visi, kas tik namiškių viduje buvo, ėmė justi,
3058 3| Štai jis pats.~ Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose,
3059 2| aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos,
3060 2| darbu sustingintus savo narius. Net gyvuliai liovė savo
3061 5| jai iš akių ašaros, ir ji narsiai įkibdavo į Dovydienę.~ -
3062 3| snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis lyg šaukte šaukės
3063 5| prieštaraujamas, Rapolas patapo naudingas šeimos narys, patapo vaiko
3064 3| ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis
3065 2| kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso, kas šoka, kam
3066 6| mergelė gražiąją, pačią naująją savo skarelę dabar duotų
3067 4| kraustyti, patiekdamas vietos naujakuriams.~ Dovydas buvo nesumatus.
3068 3| buvo bendrai svarstomi visi nauji sumanymai. Tik vieno "dėdės"
3069 2| pirmą kartą pranešdama šią naujieną. Ir pabaigė:~ - Už Geišės,
3070 5| Neberasdama, prie ko čia iš naujo prikibus, Dovydienė atmindavo
3071 2| kurias šikšnininkas keitė naujomis. Ir taip sudarė jam geidžiamuosius
3072 6| šokus, kad būtų mokėjusi naujųjų šokių, tik ji temokėjo suktinio,
3073 6| su viškomis aplink visą navą, pilnoje paveikslų ir piešinių
3074 2| pievoje. Sėdi skersomis lyg našlaitis, neturįs prie ko prisiglausti,
3075 6| tuo būriu kaimo dėdienių, našlių ir senmergėlių, kurioms
3076 2| Dovydžiukas, įsinešęs vidun visą naštą pakinktų taisyti, piktai
3077 2| vantą. Ji buvo be palaidinės nažutkos, skiriamos, kaip ir ispanių,
3078 3| Čia tai viena siena dabar neabejojamai priderėjo dėdei, ir jau
3079 2| tai padarai, Rapolas nėmaž neabejojo. Tik vienu jis be galo stebėjosi -
3080 2| egzorcizmus paskaitytų. Jis neabejotinai sirgo ir kankinosi, betgi
3081 2| svajonėms, veikiau taip, kaip neapčiaupia dantų kvailokas sodietis,
3082 2| neperaugusių, dar nekirmijusių, neapglebusių. Te sau vėlyvesniems krembliautojams
3083 3| per snukius, išleisdamas neapibrėžto pasigėrėjimo balsą:~ -
3084 2| bus nė vieno šventadienio neapleidęs (nelydavęs) ir tiesiog tapęs
3085 2| akis. Ir nė vienas vabzdys neaplenkia jų nepabučiavęs, ant jų
3086 5| kurią juodu, nė tai dienai neaprūpinę, iš dvaro išmetė. Ir užgeso
3087 4| pačiam ėjo nežinomosios, neaprūpintos ateities šmėkla, kuri, rodės,
3088 3| ateinantį skardų ir, tau rodos, neapsakomos rūstybės balsą, lyg kas
3089 5| reiks stalan sėstis. Ar aš neapsidirbu? Ar aš pirmoji gaidžiagystyje
3090 5| savo namų dalykus. Be jo neapsieidavo nei žąsų perinimas, nei
3091 2| reikalinga, be ko jokiu būdu neapsieisi, norėdamas išlikti gyvas.
3092 2| iš pradžių nebūta, su tuo neapsigimta, - tai susidaryta. Ko tu
3093 3| Šlaunys buvo švarios, nėmaž neapskretusios guolio mėšlais, matyt, sausai
3094 3| paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia
3095 2| bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti.~ Tipingas ramus kavalierius
3096 3| Tarytum niekas daugiau nė nearė, tik vienas Šiukštų dėdė
3097 2| užkalti, nei žiemą, nei vasarą neatidaromi. Tai gali suprasti, kiek
3098 5| vaikui. Tai bus lygu. O neatidavei, skalna likai.~ Taip
3099 2| tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša.
3100 2| niekas nė gražiu žodžiu neatlygino. Niekas, niekas; nė artimiausieji
3101 4| niekados nebegrįžti.~ To neatmenant, Geišės šlaitas buvo gražus
3102 6| visą.savo amžių Dovydai neatminė, kad kas būtų jiems pražuvę,
3103 5| miršo valgį ir būtų jų neatminęs, rodės, visą dieną ir antrą
3104 5| aržiai gindama, nepalikdama neatmušus nei mažo, nei didelio smūgio.
3105 2| pamokas. Geišei ji meile neatsakydavo į karščiausius jo malonėjimus.
3106 2| Ir Severją nuolat laikė neatsijokėjusią, lyg apypenais apvalgydintą.
3107 5| aš pirmoji gaidžiagystyje neatsikeliu? Ar aš visiems valgyt neišverdu,
3108 5| toks, kaip nesulydytas, neatsileidęs. Tai visi galvatrūkčiais
3109 2| sieną, po valandos antrą, ir neatsiliepė. Viskas dabar buvo labai
3110 6| klūpėjimas jam rodos lyg ir neatsimainęs, lyg jo eilės, prieš kelias
3111 5| prikrautos mėsų, nepagestų ir neatsisakytų virškinti.~ Geišių Rapolas,
3112 2| žiūrėjo, žiūrėjo į akeles neatsitraukdamas, kaip pirma žiūrėdavo į
3113 2| kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta,
3114 2| kažin kokią nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo
3115 4| rodos jokį pasaulio virėją neatspėsiant, kad taip visa ko būtų su
3116 2| kurie vis dėlto nė iš tolo neatvaizdino jam tikrosios Pukštaičios,
3117 5| pirmutinė Rapolienė, dar kunigui neatvažiavus, nors Rapolas jai nė vienu
3118 6| Už tai gauna neriebiai ir nebaltai pavalgyti, pilkai neskaisčiai
3119 3| apviltas, nors nemokėjo ir nebandė sau pasisakyti, formuluoti,
3120 2| kaip čia savo sumanumu nebealkus, o jis, Rapolas, tik dairės,
3121 2| minią. Kaip kada tai nė nebeatitraukia akių. Žiūri ir žiūri vis
3122 2| juokingų dalykų apie save nebeatminė.~ Eina Rapolas, skuba
3123 5| savo marčiai ėmė jis nieko nebeatsakinėt. Juo ji malė, juo jis tylėjo,
3124 5| nebepagyvensime troboje nebeatsikvėpdami. Reiks pašalėn bėgioti pažiobčiotų
3125 6| priešų slepias. Vikšrelio nebeatskirsi nuo nulūžusios šakelės,
3126 5| galų, jog niekaip jo atgal nebeatstatysi, idant vėl būtų norsgi tiesus,
3127 3| nebepapildysi, dirbtine šilima nebeatstosi saulės močiutės.~ Pavėlintąjį
3128 5| paprastai dirbama, bet nebešoko nebebėgo už du tris. Ir visiems pasidarė
3129 3| niekados nebevartojo, nė nebečiupinėjo. Tai skripkelės. Kai nutrūko
3130 4| pabaigs "tvirkti". Jei dabar nebedirba, kai jiems rimbais grasoma
3131 2| Rapolas jau dabar beveik nieko nebedirbo ir alko ant pelienės duonos.~
3132 3| žiūrėjo kitaip ir, lyg ko nebedrįsdami, kalbino jį. Mykolas atsakinėjo
3133 5| kad man Dievas daugiau jų nebeduoda? Tu, marč, kentei, tai ir
3134 2| kitką dvaras duoda. O kai nebeduos, tai ubagais eis jos mergytė,
3135 2| Užmiršo Rapolas savo pareigas. Nebeėmė savo bizūno. Ėjo į darbininkus
3136 2| nusipiršti Pukštaičią.~ - Nebeesmi, daisia, bloznas. Nė ištvirkėlis,
3137 5| širdelėje ėmės niekados nebegadinti medelių be reikalo.~ -
3138 3| niekas kitas tame pasienyje nebegalėjo pasistatyti savo lovos ar
3139 3| Žinojo jį nieko geriau nebegalint duoti.~ Ir gulė į lovą,
3140 5| įsileisti; gal apie tai nė pats nebegalvojo. Vis dėlto abudu tikru broliu
3141 4| Daisia, išdvės badu visi, kai nebegaus nė vogti ko. Sukirmys, "
3142 3| jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko
3143 6| visiems Geišių namams pasidarė nebegera, nebejauku, lyg aitvarui
3144 2| Nebeisiu į paraistę... nebegirdėsiu Mykoliuko: "Kai noriu, rimtai
3145 5| Pagaliau Rapolas ėmė nė nebegirdėti ar bent nebesuprasti Dovydienės
3146 2| girdėjęs. O dabar jo visai nebegirdi. Sustojo, įsiklausė. Ne,
3147 5| Dovydienės riejimo, kaip nebegirdima ar bent širdin neimama malūno
3148 2| jau kelintas šventadienis nebegrieži nebeskripkuoji?.. Eisiu
3149 2| Sustojo, įsiklausė. Ne, nebegriežia. Mykoliukas, ėmęs griežti,
3150 5| jiemdviem ilgesys to, kas nebegrįš.~ Viskas dingo. Dingo
3151 5| išsiskirstydami.~ Iš kapų Rapolienė nebegrįžo namo. Dabar tik namiškiai
3152 4| pasiryžę į Geišius niekados nebegrįžti.~ To neatmenant, Geišės
3153 2| tai jam buvo aiškus galas: nebegyventi. Kaip tai atsitiktų, jis
3154 5| nutilo ir nieko daugiau nebeieškojo.~ Gudrusis dėdė, nevagis
3155 2| Juo norės ten eiti, juo nebeis, net reikalu paraginti į
3156 2| niekas po kojų nesipynė... Nebeisiu į paraistę... nebegirdėsiu
3157 2| tos pat skarelės kertele, nebeįvyniojama į skaros vainiką. Moterys
3158 3| tris dešimtis metų niekas nebeišgirdo linksmo čyravimo: "Kai noriu,
3159 5| vieno raminamojo žodelio, nebeišliejo nė vienos ašarėlės. Ji stingte
3160 4| pasidarę aišku baudžiavą nebeišliksiant... Gal dėl to ir Saveikių
3161 5| karšinčius dabar nė manyti nebeišmanė, kaip jam bereiktų gyventi,
3162 4| patys. Pagaliau Rapolas nebeištvėrė. Jis pirmą kartą sukrutėjo,
3163 6| laimingoje nirvanoje. Jis nebejaučia pats savęs skyrium. Jis
3164 4| stebisi stipras, nors ir nebejaunas vyriškis, ir ramu, kad ja
3165 5| šikšninius savo sparnus ir nebejudėdamas įsmeigė savo vyzį kiaurai
3166 5| miegu, silpnumo nuimtas. Jis nebejuto ar nebereagavo, kaip žmonės
3167 3| tik vargu jie beprinoks nebekaitrioje saulėje. Stovi jie nuliūdę,
3168 5| pikta, dažnai nė poterių nebekalbėdama. Pikta ir kėlės. Jos būdas
3169 2| Sėdėjo abudu ir nieko daugiau nebekalbėjo. Jiem buvo gera. Taip gera,
3170 2| garas, išsišnypščia ir nebekečia vidaus.~ Saveikių dvaro
3171 6| padariusi. Ir taip pat dirbtinai nebekėlė akių nuo savo šaukšto.~
3172 2| tik reikiamuoju momentu nebekilo ir nevertė ko nors griebtis.
3173 3| jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems
3174 2| akies mirksnį nenyko, tačiau nebekliudė. Jis maldės, laukdamas šventadienio,
3175 3| lauko, iš kur nieko gera nebelaukiama. Sudorotų piktai, su panieka:~ -
3176 2| prakaitu rasotos kaktos, nebeleisdama, kad vėl uždribtų. Ir vėl
3177 5| šnekėjo. Pagaliau ėmė jam nebeleisti šnekėti. Ypač Dovydienė.~
3178 6| Matyt, nė kąsnelis jai nebelenda. Žiūrėk, užpulta ims ir
3179 5| siaurame Adomuko pasaulyje nebeliko ištikimybės, kuria galima
3180 2| likusi visai gyva, daugiau nebemigsianti, tai dar kartą griebės šen,
3181 5| sustingo. Rodės, nė akys nebemirkčiojo. Lavoną nuprausė taip šaltai,
3182 5| reikalingas Severjai, nors ir nebenaudingas. Dūlinėjąs beveiksmis senis
3183 2| verdančio vandens. Ne, jis dabar nebenori mirti, nes jis dabar be
3184 4| paukščių suteršto vandens, nebenorinčio atmušti pakraščių žilvičių,
3185 2| kai priėjo visai artie, nebenuleido savo akių, tik didelėm didelėm,
3186 5| niekuo daugiau senatvėje nebenusilenkdamas. Tad likus sviesto nuo svečio,
3187 2| žemės vargus ir kartybes jis nebenužengs. Jis jaučia ir turbūt per
3188 2| nebepritesi. Pamėgink dabar jam nebepadėti: visi jo mažiukai išeis
3189 5| pagalėdama, tik tu pasigailėk nebepagalinčio karšinčiaus...~ Ir šniurkščia
3190 6| nuodininkui įėjus į jų namus. Rytą nebepagorėjosi nė žvilgtelėti į marčią.
3191 5| jie man sugauna. Galų gale nebepagyvensime troboje nebeatsikvėpdami.
3192 5| Nejaugi tu per visą savo amžių nebepajudėsi iš vietos? visą savo amžių
3193 5| galo. Va, tau rankos ir nebepakanka.~ Adomėlis ima ramsčiuotis,
3194 2| kai imdavo iš bado kelti nebepakenčiamą lermą, buvo paleidžiamos
3195 2| ištarus, taip daugiau ir nebepakilo; kaip ėmė mausti ją, taip
3196 2| pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek
3197 3| ar kame kitur dirbtinai nebepapildysi, dirbtine šilima nebeatstosi
3198 5| Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu. Jau tai nebe pirmas kartas.
3199 1| Kai tavo kiemelyje pradeda nebepareiti kalamaškų ir brikelių, gerai
3200 5| nusitveria per aukštai ir nebepasiremia. Tai matydamas, dėdė nubraukia
3201 5| graudulinę žvakę ir daugiau čia nebepasirodė. Ji užsidarė savo klėtelėje
3202 6| mirus vyrui, nė bažnyčia nebepatenkinta. Tiesa, kad ji šventą dieną
3203 5| dideliam" visa tai ėmė baisiai nebepatikti, ypač kad jautė, motina
3204 2| pievos.~ Vienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes
3205 5| įdubusį kiautą.~ - Nieko nebepridės - pralaimėjai, duokš kiužį! -
3206 5| Rapolas Dovydui nė vieno karto nebepriminė to, kuo jį priveikė nenorintį
3207 2| valgytojų ir pats vienas jos nebepritesi. Pamėgink dabar jam nebepadėti:
3208 5| patenkinta ta diena.~ Dabar ji nebeprivargdavo ir vis dėlto į lovą ėjo
3209 2| Išvirtę į namelį, svečiai neberado Mykoliuko savo vietoje.~
3210 4| mitingavo. Darės nebejauku, neberamu, net baisu, vienam likus.~ -
3211 5| Rapolas nieko neveikia. Neberasdama, prie ko čia iš naujo prikibus,
3212 5| nuimtas. Jis nebejuto ar nebereagavo, kaip žmonės pernakt giedojo,
3213 5| virto karšinčium, invalidu, nebereikalinga sunkenybe visai šeimynai.
3214 5| jai skirta buvo, ir tapo nebereikalingas. Vis dėlto argi išbrauksi
3215 5| nepagerbia. Jam kitą kartą nebereikia nė vieno kiaušinio duoti. -
3216 2| reiškia, sužavėjusios visai nebereikiamu laiku: nesiutęs apželdamas,
3217 2| kad, iš miško sugrįžus, nebereiktų gaišt, tik papusryčiauti
3218 6| padirbės keletą dienų ir ima neberimti; pradeda lyg tingėti, lyg
3219 3| vėl sustojo; čia artojas nebesako nieko. Palikęs botagą skersai
3220 4| susivežė, susitašė. Tai, nieko nebesakydamas, atidarė senąją klėtelę
3221 2| gilyn, iš kur Mykoliuko nebesigirdi, kur viena tyla, tik sukiojasi
3222 5| klausytojo. Su juo niekas nebesikalbėjo, nė jo beklausė. Nebebuvo
3223 3| Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė; nenorėjo gadinti tos dangiškosios
3224 5| pūzru, kurio viena dalis nebesilaiko kitos.~ Ir vieni dievai
3225 2| ji amalu byrėjo iš oro, nebesilaikydama, blizgėjo žybčiojo be griaustinio,
3226 2| tryško įkvėpimas, tik tik nebesimatė kaktoje Mozės ragų. Akys
3227 6| Aiman, taip darė. Severja nebesimeldžia, kaip pirma, ramiai, giliai,
3228 4| kažin ko liūdo ir net grįžti nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų
3229 3| Abudu jaučiu nė palaidu nebesiskyrė, vis jungu ėjo, kad ir žolėje,
3230 6| ir tretį kartą. Dėdienė nebesislėpė, pogulio nebėjo, tik pavalgius
3231 2| padėtyje, nors ir visai nebesistok, lyg paralyžius būtų ją
3232 2| kartu bent trys dvejetai; nebesisuka nė vienas, - Mykoliukui
3233 4| pirma kad buvo. Dabar jis nebesišalino nė darbininkių. Gaudė bet
3234 4| palinko pečiuose. Kojos pynės. Nebesišiepė žmonai, lyg jos ūmai būtų
3235 6| esama gerų. Mykoliuko ji nebeskaitė: jis buvo lyg tas angelas,
3236 5| skauda?~ - Jai, vaikeli, nebeskauda, jei ji jau įsirpus, raudona.
3237 2| šventadienis nebegrieži nebeskripkuoji?.. Eisiu pasikviesti.~
3238 5| Rapolienė darbą dirbo nebeskubėdama. Ir matės, ji taip tyčia
3239 5| galingesnių?~ Ir niekas nebestengė Severjai išblaškyti galingojo
3240 2| pat į aslą; kad palaidos, nebesuplūktos žemės duobutėse nekeltų
3241 4| Niekaip aš dabar nebesuprantu, daisia, kaip žmonės gali
3242 5| ėmė nė nebegirdėti ar bent nebesuprasti Dovydienės riejimo, kaip
3243 3| taip niekas daugiau jų ir nebesurišo... Per tris dešimtis metų
3244 5| vidaus. Puolė pro duris, nebesuskubo ir čia pat, užkišęs galvelę
3245 5| viena tedirbi, tu...~ Nebesustabdoma srove tekėjo užgautos moteriškės
3246 2| Mykoliukas, ėmęs griežti, nebesustodavo. Nejaugi būtų kur kitur
3247 4| žmonai, lyg jos ūmai būtų nebetekęs. Vieną kūdikėlį beglostė,
3248 2| dar kartą stvėrės oro ir nebeteko žado. Nebevaldoma galva
3249 5| reakcija Geišiams ir - kerštas. Nebetekus vyro, nebelaikė reikalinga
3250 2| kai jis, neilgai betrukęs, nebetesės eiti vyro pareigų, o jo
3251 6| bailę, jog namuose atsirado nebetikras žmogus? Smala nematai ir
3252 5| tik, kad daugiau į delmoną nebetilpo. Kitas kaimynes apkalėdosią
3253 5| jis štai išrūkys ir, nieko nebetrukęs, eis, kur reikia. Ag rūkė
3254 3| daugiau, rodės, nė noro nebeturėjo kratyti, kad neiškratytų
3255 2| prie jo skruosto. Jautė ir nebeužmirš niekados, kaip ji spaudės
3256 2| stvėrės oro ir nebeteko žado. Nebevaldoma galva nusviro.~ - Mykoliuk,
3257 3| daikto dėdė Mykolas niekados nebevartojo, nė nebečiupinėjo. Tai skripkelės.
3258 5| teisę pramisti, kad ir nieko nebeveikdamas. Rapolas niekados nepamėgino
3259 4| iškilmingai pasižadėjęs nebevest ir tą "darbą" pavedęs broliui
3260 2| pasingą darė aktingą ir nebevienodą. Nebuvo kam pasekti ir jam
3261 5| jis - buvo!~ Rapolas - nebevykėlis; Severja - darbštuolė ir
3262 5| kaip paprastai dirbama, bet nebešoko nebebėgo už du tris. Ir
3263 3| grįžęs vėl buvo šiurkštuolis, nebešventas. Atsiprašinėjo dėdė savo
3264 2| ponas, o jis nedrįsta ir nebežino, kas čia beatsakius. Arba
3265 2| nutirpino kaip perkūno srovė, ir nebežinojai, į kokią čia žemę jis beįkasus,
3266 2| ir paliko beklūpanti. Nebežinojo, kas dabar bedarą, taip
3267 2| ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo: traukė erdvę į save, rijo
3268 4| jie bedirbs, kai niekas jų nebežiūrės? Miegos per kiauras dienas,
3269 3| jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors
3270 6| alkolio ir triukšmo pragare, nebežmoniškai rėkaudami.~ Nejaugi tai
3271 2| kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais eiti miškan?-
3272 6| pasiskelbdamas nieko pasaulyje nebijąs, pačiam urėdninkui galįs
3273 5| likdavo Adomukas, nedraudė, nebijojo, kad jis nenukristų, neužsimuštų
3274 5| darbų, gana. Štai kelsiuos, nebijok, lig pietų negulėsiu. Antai
3275 5| veidą kojinę pelenų: kam neblaivas atjoji, daisia. Taigi žiūrėk,
3276 2| netektų. Ne spraga, būtų neblikę ištiso ilgo straipsnio,
3277 3| Atsirado gyvų pinigų priaugo neblogų gyvulių Prisipirko žemės,
3278 3| panieka:~ - Et, nevykėliai nebrendėliai! Tik žemę pralaikė užėmę -
3279 4| gi mes bedarysime, vergų nebtekę? Ir Šv. Raštas sako: "Griovių
3280 5| daisia. Kad aš, sakysime, nebūč buvęs garbingas, ar aš būč
3281 5| nors jie neglamonėja ir nebučiuoji. Ir jam, "jau dideliam"
3282 5| vaikui, tai, Dovydiene, nebūk kiaulė ir atiduok kiaušinį
3283 5| kad ko būtų ėmęsis. Juoba nebūtumei privertęs, kad imtųsi visai
3284 5| atsitikimus, melus, - būtus ir nebūtus daiktus. Namiegai iš pradžių
3285 4| šmėklas. Dabar, kur buvę, kur nebuvę, vis sėsdavo prie lopšelio,
3286 5| atmena, nors niekados ten nebuvęs, daugelio metų dalybas,
3287 2| net tik pagalvojus apie nebuvimą čia.~ Mykoliukas dar
3288 5| atiduodamas, blyksteria nebuvusia skaistybe ir gęsta amžinai.
3289 3| Artoju. Nejaugi tai tas pats nebylys pastumdėlis? Nejaugi taip
3290 4| atitikęs gerą valandą, nedabojamas šmūkštelės susigėdęs į pasuolę,
3291 6| Mykolas ir šiame ergelyje nedalyvauja. Jis neturi artimų, su kuriais
3292 5| vaikas Adomukas, Prikėlime nedalyvavo. Jiedu skaniai šiltai išmiegojo
3293 2| pintinėlę. Visas jos stuomuo nedarė jokio ypatingo įspūdžio.
3294 5| sunku. Ir daryk čia dabar ką nedaręs. Tu viena tedirbi, tu...~
3295 6| Ak, kaip tai negražu ir nedera, ypač bažnyčioje! Aiman,
3296 2| tai šiandie kažin kodėl nederėsiant. Šoko tad į skrynią visai
3297 2| pirkelė. Ji teturėjo du nedideliu ketvirtainiu langu keturiais
3298 2| net dabar čia pabarėje, nedirbamą dieną, toli nuo dvaro ir
3299 5| kad jisai nieko daugiau nedirbo, tik vis šnekėjo. Pagaliau
3300 2| nesipriešina, tik ir į jo pusę nė nedirsteli. Jos akelės vėl apsitraukė
3301 5| kada, įžiūrėjęs kokią itin nedorą, uvėrią bobą... Gi dudenti
3302 2| nepasilsėjęs. Tik vienas nedorėlis žmogus tuoj siekia jo -
3303 6| prapliupo ašaromis, paskui nedrąsia aimana ne dėl to, kas buvo,
3304 4| nuobodu vienai?..~ Trata nedrąsiai įėjusi kaimynė, ir akys
3305 4| žodžius krečia, lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama, o tuo tarpu
3306 5| globoje likdavo Adomukas, nedraudė, nebijojo, kad jis nenukristų,
3307 3| delikatnumo, jog į tą lovą niekas nedribo net tada, kada dėdė namie
3308 3| kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be nebus per gilu, be nenumarmės
3309 2| kampanijos vaisiai. Taigi nedūko, nesikeikė, ypač niekas
3310 2| Tokiems plikiams valakų neduodama valdyti! Be to, visoje Saveikių
3311 5| išsitarę - dėdė berniukui nieko neduodavęs: dėdė karšinčius duodavo
3312 5| pabučiuoti ranką. Bobos piktos. Neduok, Dieve, neįtikti! Tuoj pasakys:
3313 2| Cit, cit, aš tavęs niekam neduosiu!~ Neištarė, ir dukrelei
3314 5| duotų ,tik ne man. Man, bra, neduotų, - užsigynė dėdė. Pagailo
3315 5| lygus, teisingas, nė imti neėmė Adomuko ant rankų, tik jį
3316 5| nėmaž nesurizgęs. Tik taip neesti. Į jų gyvenimo tinklą įsiterpė
3317 4| jaunamartės jaunumą, gražumą ir nefanaberiškumą, tai suprasi, jog Geišiai
3318 4| žinoma, Geišių laimės nėmaž negadino ir Rapolui netrukdė lepinti
3319 3| dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai
3320 3| esąs negeras, nekantrus, negailestingas. Kunigas jį smarkiai barė,
3321 5| ir kada jis pabaigtinas negaišuojant. Jam be galo rūpėjo, kad
3322 2| vis tebesėdėjo vietoje, negalėdama atspėti, ką gi tai reiškia
3323 2| lyg tuščias puodas. Tai negalėjai nenubust. Apie Severją sakydavo,
3324 2| atleisk, susimildama... negalėsiu... Tik ne tai, tik ne tai!.. -
3325 2| kaip ant delno - tas ryšys negalimas, Pukštaičia už jo netekės;
3326 5| kam man tos sveikatos, jei negaliu jos atiduoti tam, kam Dievas
3327 5| Adomukas zyzo lovoje, bent kiek negaluodamas; Dovydienė, pridėdama delną
3328 4| klausyti.~ Gatvėj atsitikęs negandas tučtuojau pagarsėja, atpasakoja
3329 3| pačios gyvybės. Vienodai, be negandų ir be džiaugsmų, nemušamas
3330 3| Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur
3331 5| uogų. Tik tu jų nevalgysi - negardžios. Sako, nuo jų dantys trupą.
3332 5| akis, tai kitam, iš nieko negaudamas atsako.~ Pagaliau priėjo
3333 2| nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė. Jautė ją grįžtant, nors
3334 6| tų kelių jos algos rublių negaunanti ir tebesidengianti iš savo
3335 6| balsių balsių giedojimų, kad negautų savo bažnyčioje mūru paliūliuoti,
3336 2| savo tikslo, nė vieno karto negavo progos pasišnekėti su Severja
3337 2| Dievo įsakymui - nevok, net negeisk. Severja dabar rodės Mykoliukui
3338 3| sakydavos, koks jis esąs negeras, nekantrus, negailestingas.
3339 6| vis dėlto negalėjo jos negerbti už šimteriopus gerus jos
3340 6| saviems jos reikalams. Kai negėrė, nė nereikėjo. Kai pradėjo...~
3341 2| šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo "dveji" -
3342 2| nieko nematydamas, nieko negirdėdamas. Jis vykdė savo pažadą -
3343 5| Rapolas, kaip visados, nė negirdėjo marčios užpuolimų. Adomukas,
3344 2| jam mielai atsakinėdavo, negirdomis praleisdami jo kvailiavimus,
3345 5| geresnė. Jį guldė, klostė neglamonėdama, vaikiškai nepamėgdžiodama.
3346 5| geresni už bobas, nors jie neglamonėja ir nebučiuoji. Ir jam, "
3347 3| nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos,
3348 5| nedavinėjo, nemielavo, nė neglostė. Jokių saldybių. Šnekino
3349 4| kastas didokas tvenkinys negražaus, paukščių suteršto vandens,
3350 6| stalui labai nustebo ir per negražiai pasižvairavo į Rapolienę.
3351 6| juokės, pritardama bernaičių negražiam šėlimui ir neva juokais
3352 6| akis gaudo. Ak, kaip tai negražu ir nedera, ypač bažnyčioje!
3353 2| šiandie pasidarė? Ko tu negrieži? Mes jau manėm, jog tu kur
3354 5| to, mes čia netiksliai ir negriežtai esam išsitarę - dėdė berniukui
3355 2| švaresnis, mažiau prišiukšlintas negu troba. Ką besakyti apie
3356 2| nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti
3357 2| gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.~ "
3358 3| pakalbės paprastuosius negudrius savo poterėlius, tars ačiū
3359 5| kelsiuos, nebijok, lig pietų negulėsiu. Antai laukia ratelis. Pusantro
3360 6| abiejų nekliūtų arba, vienam negyvam likus, kad liudytoju nereiktų
3361 3| apsnūsit ir iš vagos išvirsit, negyvėliai!.. Šiū-ū!~ Akompanimentu
3362 4| piliečių mūrai, stovi lyg negyvi, užsidarę, ramūs. Čia buržujų
3363 4| vežimą ir, nė duonos kepalo neįdėję už tris dešimtis su viršum
3364 2| pačiu laiku. Ir niekam ji neįkalbėjo, kad pačios pasiraugtų kremblių
3365 2| baltutelaičiai, sveiki, kirmėlių neįkandžioti ir sausi sudžiūvę. Tarė: "
3366 5| muzikas; tai bent kad šunes neįkąstų, - kalbėjo dėdė Rapolas,
3367 2| stiprai įbestas į tvirtą neilgą liemenį.~ Bizus visos
3368 5| nebegirdima ar bent širdin neimama malūno dundesio, ratų tarškesio.
3369 5| raguolių neprikepu, duonos neįminkau, gyvuliams nesutaisau? Bereikia
3370 2| jo nepamatytų verkiant ir neimtų domėtis ir teirautis, kodėl.~
3371 2| uogautų ar krembliautų, neina gilyn, iš kur Mykoliuko
3372 2| tenumazgojamas. Pukštaičios buvo tiek neįpurvintos, jog lengvai įspėjai jas
3373 2| veiks, jei tą dieną į dvarą neis.~ Mykoliukas šypsosi
3374 2| Bet brolis ir brolienė neįsileis naujos poros į tą pačią
3375 5| jaunikaitis nepastovi ir žirgan neįsisėda, tai gauna į veidą kojinę
3376 5| Šokti, tiesa, mes tuo tarpu neisiva: reiks palaukti pavakario,
3377 2| Rapolas Mykoliuko visai neįtarė. Per gerai žinojo jo namų
3378 5| man, nabadėlei, jei kuo neįtikau!..~ - Jurgi, Prane! Ar
3379 2| savo bizūnu už bet kurį neįtikimą. Geišei jis tebebuvo tas
3380 6| užsitrenktumei, kad ir kitų neįtikindamas. Dabar teko pačiam sau vienam
3381 5| Bobos piktos. Neduok, Dieve, neįtikti! Tuoj pasakys: Dovydienė
3382 5| ar nemėgo, bet nekeitė ir neįvairino. Ūkis, gyvenimas jam buvo
3383 5| paskui dalybų. Vis dėlto neiškenčia, kartkarčiais neprikišus:~ -
3384 2| raibsta. Juokai vieni. Andai neiškenčiau ir papliauškėjau delnais.
3385 3| nebeturėjo kratyti, kad neiškratytų pačios gyvybės. Vienodai,
3386 5| pagalio, tuo tarpu vaikas ko neiškrito stačia galva.~ Šlovė
3387 2| išlavinto darbais, kaip neišlavina jokie sportai. Stiprios
3388 2| amžių laimingas, kad tų rūmų neišmainė ant ko nors pigiau, ko jam
3389 2| žvirblių naktis)". Dėl ko, neišmanau. Esti ir dienų tokių, kuriomis
3390 3| kaimui. Kiti juo nesekė, neišmanydami ar netesėdami.~ Brolis
3391 4| dvarininkas jų pernelyg neišnaudojo. Matėme, koks ten buvo jiems
3392 3| gamtos motinos viduriai neišnešiojo, to jaujoje ar kame kitur
3393 2| troško gert. Ir nė valandėlę neišnyksta iš jos vaizduotės - vyriškis,
3394 3| gerai aprūpinusios, kad neišnyktų. O kas viršaus tesėta, tai
3395 5| jųdviejų Dovydai jokiu būdu "neišpošolvonys" iš gimtojo valako. Rapolas
3396 5| iš buvusiojo ir vis dar neišsemto savo kraičio.~ Tik ji
3397 2| šiukšles, kurių neišvalius, neišsibodėsi nė blusų.~ Gerai vėdinamas
3398 6| vaško, taip lietuvių minia neišsunktų iš savęs daug daug poterių,
3399 4| dvarininkui kaip paprastai neištikimi ir dvilinkliežuviai.~
3400 2| dulkes ir šiukšles, kurių neišvalius, neišsibodėsi nė blusų.~
3401 5| neatsikeliu? Ar aš visiems valgyt neišverdu, raguolių neprikepu, duonos
3402 5| Dėl to ir lengva buvo jam neįžeisti vyriškos Adomuko sąmonės.~
3403 4| nejaukūs savo didumu.~ O nejaukiausias buvo gyvenamasai namas,
3404 5| dirbo savo darbą ar valgė, nejausdamas motinos žvilgsnio, kurs
3405 5| neužmiršk, girtas pas mergas nejok, nes būsi išjuoktas ir pažemintas.
3406 4| pasirodys ir... ir... Tai jai nejučios sakė patarinėjo, nors ji
3407 5| nugara atsikolęs sienos ir nejudėdamas kaip bažnyčios pasienyje
3408 2| būtybė. Ims dabar, niekam nejuntant, apsiruoš, apsižygiuos,
3409 5| tuos žodžius Rapolienė nė nejusdama imdavo nereikalingai trepsėti,
3410 2| patvirtino Mykoliukas ir nė nejusdamas rankom pasirėmė vejos ir
3411 5| antsikvempė.~ Vienas Adomukas nejuto šmėklos, nei suprato, kas
3412 5| septynias savaites gavėnios nejutusios jokių riebalų, dabar ūmai
3413 2| prisegčiau, tai gražiau būtų nekaip Pats-Pamarnecko vežėjui
3414 2| mažoji Onutė, kuri dar nieko nekalba, o dėdę jau pažįsta ir išmano,
3415 2| jauku su nekenksmingais, nekaltais žiogeliais pievoje, Dievo
3416 5| įtarti juos ką slepiant. Nekaltieji srėbė išalkę: tiems nė motais
3417 4| pragarą, ligi tik nusitvėrė nekalto kūdikio, velnias gavo, pykčiu
3418 4| šventenybė, kuriai vienai telygi nekaltybė. Kur nekaltas kūdikis, ten
3419 5| jis čia besėdi, kad nieko nekanda? Važiuotų sau namo, savo,
3420 6| Laukimo kentėtojų minios ir nekantraus ilgesio rankos. Jos visos
3421 3| koks jis esąs negeras, nekantrus, negailestingas. Kunigas
3422 5| delną prie kaktos, tyrė, ar nekarščiuoja, ir neišmanė, kas čia padarius.
3423 2| nebe pirmą kartą, ir niekam nekeista: tijūnas labai mėgo susirinkimus,
3424 5| peikė, mėgo ar nemėgo, bet nekeitė ir neįvairino. Ūkis, gyvenimas
3425 2| nebesuplūktos žemės duobutėse nekeltų dulkių, tyčia buvo laistomos.
3426 2| kuriai lygiai jauku su nekenksmingais, nekaltais žiogeliais pievoje,
3427 2| nuo kitų. Gal jo kaimas nekentė? Kur tau! Visam kaimui,
3428 5| kepurėlė užsidėti, kad saulė nekepintų, ir bačiukais apsiauti.
3429 5| nueiti, kur pirma visai neketino. Į rankas paimti bet kurį
3430 2| jauniausių, neperaugusių, dar nekirmijusių, neapglebusių. Te sau vėlyvesniems
3431 5| akis ir ausis. Jei tijūno neklausys taip, kaip paties pono,
3432 2| sąžine šnekėkis: niekas nekliudė Dievui tos šnekos iš pačių
3433 6| šalin, kad jam iš abiejų nekliūtų arba, vienam negyvam likus,
3434 2| vištutėlių. Tik pratęs žmogus neknapsėjo, eidamas tokia asla.~
3435 4| vaišinsimės susitikdamos?~ - Nekokių čia vaišių. Štai pasislėgiau
3436 2| svieto", kažin kur tol tol, į nekrikštytų vaikų pragarus, kur nėra
3437 4| trupimai nepiga suvaldyti, kad nekristų žemėn ir neatsitiktų tokios
3438 3| ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai,
3439 4| pasaulio baisybėmis, nė nekrutėdama nuo suolo bėgti.~ - Nu
3440 4| maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.~ Rūginti krembliai ir
3441 2| Mykolu, tik Mykoliuku, ir nelaikė rimtu darbininku, nors jis
3442 5| nepavydėtų kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais, paskui kad
3443 4| gal būtų sparčiai augęs. Nelaimėje - jis sunyko. Šioji Geišių
3444 4| čia laiminga, čia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui
3445 4| patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.~ - Jaugi kitos tokios
3446 2| pirmoji tai išgirdo Severja ir nelaukdama, su kuria čia drauge susitvėrus,
3447 2| nieko nepaklausia, nieko nelaukia ir išgirsti, kad prisipažintumei.
3448 2| šiandie kitaip būsiant, nelaukiamą įlįsiant į tą orą, kurį
3449 6| dėlto savo dukters už jo neleidžia, sako priežodis. Mūrinė
3450 2| galima? Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad taip atsitiktų. Gi
3451 2| Tą pačią dieną, lyg tyčia neleisdamas Severjai ar sau ataušti,
3452 2| Vienaplaukei rodytis žmonėms buvo neleistina, reikėjo susirišti skarele.
3453 5| skaudu, net užgaulinga.~ - Neliesk mano vaiko, dykiny! Dar
3454 2| ir mėgo įmaišyti keletą nelietuviškų saviškai perkreiptų žodžių,
3455 3| visai kas kita! Jos nėmaž neliūsta, kad nebesuskubs: savo uždavinį
3456 5| Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo
3457 2| šventadienio neapleidęs (nelydavęs) ir tiesiog tapęs aužbikiečių
3458 4| pabaigos ji būdavo bažnyčioje, nelyduodama nė vieno šventadienio. Iš
3459 2| tačiau jis tų šventadienių nelyduoja. Šiemet jis, neva kaip ir
3460 5| Adomuko prigimčiai buvo nelyginti malonesnis už visus moterų
3461 2| tratėjo. Vieni tyčiojos iš nelygios poros, kiti pavydėjo. Išgirdo
3462 2| kuri vieną kartą, kuri du; nelygu kurių ilgumas. Ant to gimtojo
3463 5| galo knita pasakyti ką nors nemalonaus savo dieveriui, tik dėl
3464 3| džiaugsmų, nemušamas ir nemaloninamas dėdė varė jau sekmą dešimtį.~
3465 5| tingėjimas, kurs taip buvo nemalonus Dovydui, dar kai jis tebebuvo
3466 5| padarysi... šiurkščiai, nemandagiai tardavo Rapolui Dovydienė,
3467 5| dėdė, nevagis būdamas, nė nemanė savo pėdų mėčioti. Išėjo
3468 2| žmonėms. Mykoliukas nieko nemąstė, tik žiūrėjo, žiūrėjo į
3469 2| tik nebuvo papiktinęs, nė nematęs. Mergų darbininkių visai
3470 2| prisiglaudęs, nematė. Ag nematome sekėjo, kai skubinamės pasveikinti
3471 4| Pavojinga tat operacija giliai, nematomoje vietoje. Tik jei pavykstą
3472 3| jus devynios kur tuoj - ar nematot, kad bližės žagrė iššoko?!
3473 5| Greičiau, greičiau! Ar nematote, kad jau lašnoja jau lynoja,
3474 2| ūdijo juoba už tinginį, nematydami ligos: kas serga, gula.~
3475 2| kuria gyvens, dėl kurios nematys dienos vargų ir sunkumų.
3476 4| bus pagarbintas... Tijūno nematyt... Kažin kur jis slapstosi
3477 2| sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe
3478 6| bepilstant į nešvarius, niekad nemazgotus stiklelius. Garuoja begeriant.
3479 5| gausi, ir tavo garbės niekas nemažins. O gera garbė ir šlovė labai
3480 2| rankeles, kaip gindamasi nuo ko nemėgiamo. Loštelėjo atgal Geišė,
3481 2| laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas
3482 5| tai jau po atsikėlimui, ir nemiegai ką bežiūrint atitarkš naktį
3483 5| Dėdė jam nieko nedavinėjo, nemielavo, nė neglostė. Jokių saldybių.
3484 3| seniau temokėjo šypsotis. Dar nemigęs sapnavo ir užmigęs svajojo
3485 2| ūkininkas ilgų rudens nakčių nemigo. Rietimus pavogus, skaudžiau
3486 5| juos supk, čiulink, naktų nemik, sargink, laidok, raudok,
3487 3| ant savo pečių nešiojąs, nemint kodėl ir bent kiek pakitėjęs.~
3488 2| kaip gyveno. Tačiau gyveno, nemirė badu, kaip sau lėmė, net
3489 2| Kam gi toks raudonas ir nemirkčioji... - ėmė pagaliau kalbėti,
3490 5| ir Adomuko. Tik nė vienas nemirktelėjo ar kaip nenatūraliai kryptelėjo,
3491 6| ją ten nunešė? Ji ir pati nemokėtų pasakyti, kuri minios srovė
3492 5| pasakys: Dovydienė savo vaiko nemoko; Dovydienės vaikas storžievis,
3493 4| Raštas sako: "Griovių kasti nemoku, elgetauti nepadoru"...~
3494 5| Dovydienės vaikas storžievis, nemokša, paaugusių nepagerbia. Jam
3495 2| dvigubai, trigubai. Niekas jo nemuša, niekas nestumdo. Vis dėlto
3496 3| negandų ir be džiaugsmų, nemušamas ir nemaloninamas dėdė varė
3497 2| mylėk!.. - spjaudės ir ko nemušė savęs per veidą. Ir visas
3498 3| net tada, kada dėdė namie nenakvojo; jis per visą vasarą varydavos
3499 5| vienas nemirktelėjo ar kaip nenatūraliai kryptelėjo, iš ko būtų buvę
3500 5| apsaugojimą, kad varnos jų nenešiotų. Daug daug patarimų prikalbėjo
3501 2| kad nei vienas, nei antras nenorėtumėte krembliauti lūšių srityje, -
3502 5| nebepriminė to, kuo jį priveikė nenorintį įsileisti; gal apie tai
3503 2| tuščias puodas. Tai negalėjai nenubust. Apie Severją sakydavo,
3504 5| Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė - gamta
3505 5| kad mūsų nepjautų barų nenuganytų, kad nesuvežtų gubų nesulytų,