| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
5016 4| apdengsim, jūs, elgetos, plikiai?.. Javai neužauga, duona
5017 2| kelinių savo neturi? Tokiems plikiams valakų neduodama valdyti!
5018 2| ėmė drebėti, net ašaros pliūptelėjo iš akių. Mykoliukas įsikukčiojo
5019 5| pritrūkdavo kuo alsuoti. Pagaliau pliūpterėdavo jai iš akių ašaros, ir ji
5020 5| kitiems tenka pjauti vis, kur ploniau prižėlę, ir tegauti po trejas
5021 2| didelės vilnonės, tik labai plonos skaros - rytiečių čalmą.~
5022 5| Merga nešė malkų, vandens, plovė indus, stalą, Rapolienė
5023 2| turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo
5024 3| kad tuose tariamuosiuose plūdimuose nebuvo blogesnio už maitą
5025 3| žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus, kuriais skambėjo visi laukai
5026 3| suvatkinėjo, pletkavo, kaimynus plūdo, kits kitą prasivardžiavo.
5027 5| pakumpusio senio kaip skenduolis plūduriuojančio lentgalio. Argi ji viena
5028 2| Pats-Pamarnecko vežėjui povo plunksna...~ Ir nusijuokė. Nusijuokė
5029 3| duonelės atsivalgyti, savo plunksneles kitiems dovanoję.~ Rytas
5030 3| pasidarbuoti, čia išsišėrus plunksnelių palikti nenori. Jie dumia
5031 2| kepurė iš tokių strauso plunksnų, kurios tedygsta artistų
5032 2| stiklo kvartkų, kvartkose plyšiai leido šaltį. Žiemą buvo
5033 5| vyteline molio ir užlipdytų plyšius.~ - Ajau, nepasirinksiu
5034 2| ko prielektrintas, nors plyšk ėmęs. Tai buvo begalinis
5035 5| greitumu lakiojo į spintą, į podėlį, pro duris, pro lavoną už
5036 2| daisia, Geišė, ne koks pojuokas... Sever, atsijokėk, susimildama...
5037 2| į Šiukštus. Visi miegojo pokaičio. Pirkioje tebuvo vienas
5038 2| melsvi krembliai buvo tikras pokylis namiškiams ir draugėms pasninko
5039 2| pasveikinti jo ponią ar poną. Ir šiaip jau Geišė šiuokart
5040 2| anūke jam tiktų.~ - Tfu, pondieu mylėk!.. - spjaudės ir ko
5041 5| plepalai, vieni plepalai, pondievu, mylėk! Kad tu Rapolai,
5042 2| stovėtų savo vietose, bent ponų akyse. O jiems girdint,
5043 5| palikęs, vien begydys savo popą. Jam irgi skauda, kaip ir
5044 2| pasirinkti sau tinkamą amžiui porą.~ Ką čia daugiau beradus
5045 2| nėra matęs, kas tokioje poroje darosi? Bus pilna "draugų
5046 3| paprastuosius negudrius savo poterėlius, tars ačiū už praleistąją
5047 2| būtų rodęsis, jog tie "poteriai" lygu žirniai byra ant kietos
5048 2| Pats-Pamarnecko vežėjui povo plunksna...~ Ir nusijuokė.
5049 5| Pagaliau, vieną sykį prabėgdama pro lavoną, Dovydienė netikėtai
5050 2| dveitas varstų daugiau prabėgti.~ - O jei vilkas, meška -
5051 2| ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius,
5052 5| diena. Per visą naktį žmonės prabudėjo bažnyčioje, pragiedojo giesmes,
5053 2| Kad nepavarytų, gal taip prabūtų visą dieną, visą naktį.~
5054 3| Purioji žemelė, pervasar pradarbus praželdžius, pagaliau pailsus,
5055 3| spartus darbas. Tai kaip pradėdavo arti rugiapjūtėje, praversdavo
5056 2| pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis į klėtelę, kaip
5057 2| Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo
5058 3| dažniau randasi, naktimis pradėjus vėsti. Purioji žemelė, pervasar
5059 3| ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita! Jos
5060 4| to dvarelio nuomininkas, pradėsiąs savotiškai ūkininkauti,
5061 5| tas ar kitas darbas yra pradėtinas, kaip jis vyksta ir kada
5062 4| gyvenimas. Dienos darbus pradirbę trenksme ir lerme, šeimų
5063 4| tą slapuką neramintoją ir praduriąs jį pro sveiką kūną. Pavojinga
5064 2| tačiau širdyje buvo nemaža pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis
5065 2| Daisia, tas pats, tas pats, - pradžiugo Geišė. Vėl prišoko arčiau,
5066 4| sūrio ir rūgščio... - ūmai pradžiunga valgytoja, užmiršusi visas
5067 5| gražus, panuovalinis, jau ir pradžiūvęs. Dar kartą paleisk ir drąsiai
5068 6| karčemon. Vienas prakalbino praeidamas, kitas, ir ji buvo jų.~
5069 5| nukrypo Dovydienė nuo lavono į praeinantį berną ir mergą. Jos akyse
5070 2| vis dažniau atsitikdavo praeiti pro griežiką. Gal tai draugė
5071 2| tebėga tie, kuriems rūpi praeitis užmiršt ar ateičiai užbėgt
5072 2| šilumėlės srovei. Severjai praėjus, jau buvo patogiau ją lydėti,
5073 6| skęsta - alkolio ir triukšmo pragare, nebežmoniškai rėkaudami.~
5074 2| sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro -
5075 6| staliukus, rodos šešėliai pragaruose, plačiai mostaguoja rankomis.~
5076 5| žmonės prabudėjo bažnyčioje, pragiedojo giesmes, praklausė ilgojo
5077 2| Tačiau šis šviesus, pragiedrėjęs tipas vėl ėmė savaime niauktis.
5078 6| per metus. Bet vienąkart prairus teisybės maišeliui, turėjo
5079 3| atsišiepia jai pati žemė. Jos prakaitas ima nuo kaktos, nuo veido
5080 2| žmonės šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi. Ir pats kunigas
5081 2| maukė juos aukštyn nuo prakaitu rasotos kaktos, nebeleisdama,
5082 6| mūru paliūliuoti, šilti ir prakaituoti.~ Tai ir prakaituoja
5083 6| nunešė ir karčemon. Vienas prakalbino praeidamas, kitas, ir ji
5084 5| prasėdėsi suole? Ir vis su ta prakeikta pasmirdėle liuika! Tai rūkymas,
5085 2| gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur - "tol matyt", destis,
5086 2| dabar toks gražus, toks prakilnus, lyg dangaus arkangelas.
5087 5| bažnyčioje, pragiedojo giesmes, praklausė ilgojo pamokslo, prasvajojo
5088 2| nesveika žlibakio akis. Praktinė jų vertė buvo jokia, ir
5089 3| nevykėliai nebrendėliai! Tik žemę pralaikė užėmę - jokių grūdų, vienas
5090 5| Nieko nebepridės - pralaimėjai, duokš kiužį! - tarė dėdė
5091 5| ir Dovydienės byla buvo pralaimėta. Pasibaigė tuo, jog Adomėlis
5092 4| baudžiavos.~ Jau nuo pat pralaimėto Krymo karo pabaigos visiems
5093 4| dabar pačios šalinos nuo pralaimėtojo jaunikio, piktai pašiepdamos
5094 5| neteisingai vieni vis laimi, kiti pralaimi, destis vieniems vis kliūva
5095 5| buvo tasai dienos tarpas pralaukti kaip senam, taip ir mažam,
5096 2| Rapolas nė vieno nebuvo praleidęs. Vis dėlto nė per nago juodymę
5097 2| atsakinėdavo, negirdomis praleisdami jo kvailiavimus, matydami
5098 3| poterėlius, tars ačiū už praleistąją dienelę ir ima dėkoti Dievui
5099 3| Artimieji ir tolimieji praminė Mykolą savo amato globėjo
5100 5| iš kurios jis turi teisę pramisti, kad ir nieko nebeveikdamas.
5101 5| neįtikau!..~ - Jurgi, Prane! Ar pasiuntėt dailidei žinią,
5102 2| Severja, lyg pirmą kartą pranešdama šią naujieną. Ir pabaigė:~ -
5103 3| persistatė visas trobas, praplėtė sėdybą. Po ištisą pusę metų
5104 2| plaukais, kol galų gale praplėšė akis ir, lyg bose pro svikį,
5105 2| išsitepė pušnis taukais, praretėjusius plaukus sviestu, jog net
5106 3| skambėjo visi laukai ir praretintas dabar raistas. Tiesa, kad
5107 5| vietos? visą savo amžių prasėdėsi suole? Ir vis su ta prakeikta
5108 4| gi ir pagirių dienų, kada prasiblaivi nuo meilės. Tada jai buvo
5109 4| savumais.~ - Gerai buvo prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis
5110 2| keista. Tik šitiems monams prasidėjus, Rapolas ėmė bijoti Aužbikų
5111 4| nusigąsta.~ - Ką čia, sesele, prasidėsi su vaišėmis! Laiko nėra.
5112 3| niekur niekuo nebuvo jam prasikaltę.~ Tai ir pats Dzidorius
5113 3| sagtelės pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią
5114 4| ilgai laužės galvas, kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės.
5115 2| šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas
5116 3| kaimynus plūdo, kits kitą prasivardžiavo. Priprato nesikišti. Be
5117 2| dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo
5118 3| užkliuvo. Tai susidomėjo ir, praskleidęs plaukus, pažiūrėjo, be ne
5119 3| Mykoliukas, trims dešimtims metų praslinkus, savo sodžiuje belikęs paprastu "
5120 5| gelžgalį ir juo lengvai atšovė prastą gelžinį skląstį, kurs tik
5121 2| metu gulti.~ Kasdienis prastas valgis, truputis audimo
5122 5| visa širdimi užjautė.~ Prasto, greituoju sukalto, giliai
5123 5| praklausė ilgojo pamokslo, prasvajojo su dangaus angelais; tebejaučia
5124 3| buvo gerokai užmiršę ir praturtę. Pirkias rukšleles pakeitė
5125 3| laisvas patapęs, taip pat praturto: jis jau turėjo jei ne savo,
5126 5| ūkavo bučiavo jį motutė prausdama, baltais marškinėliais valkstydama,
5127 5| juos ūkauti, juos dažnai prausti ir apskalbti.~ Rapolienė
5128 2| laiko.~ Tai ėmė pati praustis, gražiai, kaip į bažnyčią,
5129 3| seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios
5130 3| įsižodęs, nujau, bene ir patsai pravardžiuojamasis yra šventas? Kur tau, toks
5131 2| to ir patį kaimiečiai ėmė pravardžiuoti: mūsų Daisia. Jei Daisia
5132 3| pradėdavo arti rugiapjūtėje, praversdavo lig pat bulbakasties. Bulbakastis
5133 5| troboje. Šviesa pro tolimąsias praviras duris jų čia nesiekė. Tai
5134 6| paraudę. Akys blizga, lūpos praviros, nuolat šaukia:~ - Žyde,
5135 2| tiek buvo kančios pusiau pravirose jo lūpose.~ Ir ėmė jį
5136 4| bijodama nors truputėlį pravožti slaptą: jautė, jog tai padarius,
5137 2| vis griežė nepaliaudamas. Prašė ir jį valgyti - nėjo, griežė.
5138 3| nors iš pradžių kaip jį prašinėjo jaunimas, pasiilgęs muzikos
5139 2| vartų, visa tai palengva prašliaužė pro jo atminties akis. Ir
5140 2| prisipažintumei. Vis dėlto tai malonu. Prašnekinama protekciniu balsu ir užjautimu,
5141 6| išgerto, kiek nuo tvaiko. Prašos išleisti iš užu stalo, bet
5142 6| visa pasinerdama garbėje ar prašyme. Jai kažin ko viduje trūksta,
5143 3| žemelė, pervasar pradarbus praželdžius, pagaliau pailsus, prakaituoja,
5144 6| neatminė, kad kas būtų jiems pražuvę, ir jie tiesiog išmanyti
5145 6| vieną šventadienį ėmė ir pražuvo Dovydams vienas vidutinis
5146 2| Taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia,
5147 6| baltas baras, lyg tik ką pražydusių ramunių pieva; tai moterų
5148 2| dešimtimis metų vyresnis, turi pretenziją pasigauti mergiotę, kuri
5149 3| neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo
5150 2| be jokių reikalavimų ar pretenzijų. Taip, kaip ji mokėdavo
5151 3| žmonės. Šiukštų namuose, priaugant vaikų, vis daugiau radosi
5152 4| nežėlė. Sodas buvo užleistas, priaugęs, dar aukštais statiniais
5153 3| gerėti. Atsirado gyvų pinigų priaugo neblogų gyvulių Prisipirko
5154 2| motiną.~ Už durų jau bėgte pribėgo prie motutės, iš tolo išskėstomis
5155 3| savo kalbelėmis. Prigiedos, pričirilens - žmogus tuo ir tenkinies.
5156 5| negaluodamas; Dovydienė, pridėdama delną prie kaktos, tyrė,
5157 4| stearininių Dievo žvakelių pridegiota. Taip ir rodės, kai anksti
5158 4| Lenkė jas ir Saveikiuose. Pridėk prie to jaunamartės jaunumą,
5159 2| dedama rūtų vainikėlis, pridengti tos pat skarelės kertele,
5160 2| žengti žingsnis, nuo kurio pridera visa ateitis, žūti ar būti.
5161 3| siena dabar neabejojamai priderėjo dėdei, ir jau niekas kitas
5162 5| mylėk! Kad tu Rapolai, tiek pridirbtumei, kiek liežuviu primali,
5163 5| Velykių buvus: iš po jo priegalvėlio keliantis išriedėjo du raudonu
5164 2| Parbėgo namo ir įsikniaubė į priegalvį. Nei pusryčiauti, nei bažnyčion
5165 2| lengva, jauku, nors užmik jos prieglobstyje.~ Du instinktu, motinos
5166 2| priežastį ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį galą. Mykoliukas
5167 6| tolimesnis pašnekinus, ne prieinant, tik iš tolo, didesniu šauksmu.
5168 2| išnykai, - ėmė prikaišioti priėję.~ Mykolas tik dabar susigriebė
5169 5| šeimininkės sielvartai ar tik priekabės, kurių jie ir be to pritirdavo.
5170 5| Dovydienės krimtimo: nuo priekaištų, barnių ir net koneveikimų.~
5171 2| gerokai pabuvus, striktelėjo prieklėtin.~ Ramybė ryto, tylumas,
5172 2| kurią ji viena teglobojo. Prieklėtis, net akmuo pasistoti švietė
5173 2| be galo pilnas, kažin ko prielektrintas, nors plyšk ėmęs. Tai buvo
5174 2| Ir tu tai tylomis andai priėmei; ilgai priiminėjai, kaip
5175 2| atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs.~ Mykoliukas tačiau švito
5176 4| Ne tokia jau čia sukta priemonė - krembliai paslėgti po
5177 2| draugiškai, neapsakomai prietelingai nusišiepdamas. Ir klastelėjo
5178 4| ir savo rūmus; samdytieji prievaizdai tik vagiliavo, žinodami,
5179 4| ten buvo jiems pastatytas prievaizdas. Vis dėto buvo nedrąsūs
5180 4| vergai, darbą dirbo per prievartą, tai lyg ne savomis rankomis.
5181 2| abidvi žemėn, bet į mane priešakiais - šypt šypt man, ak tu jejem,
5182 2| išvežt. Visa visa įmigina priešaušris.~ Severją pasveikino
5183 5| vandeniu; ir grauždavos, kai priešingai įvykdavo.~ Štai Geišiai
5184 4| likusieji Geišiai buvo atviri jų priešininkai, nė vienas nebuvo nė vestuvėse,
5185 4| pabaigdama jau silpnai priešintis:~ - Kam čia, kaimynėle,
5186 5| Dovydienės neverčiamas, net jos prieštaraujamas, Rapolas patapo naudingas
5187 6| medžio žievė, kur jis nuo priešų slepias. Vikšrelio nebeatskirsi
5188 2| savo šaltinį, pradžią ar priežastį ir plėtojasi, kol prieina
5189 2| buvo iš tolo nuo visa to priežasties ir jos nesitvėrė, kaip,
5190 4| neišmanė. Ir Aužbikų pasiilgimo priežastis buvo, nujau, begu tik tas,
5191 6| kas tai begali žinoti, ar priežodin įėjusį karčemų nešvarumą
5192 6| dukters už jo neleidžia, sako priežodis. Mūrinė ūžte ūžė, ir, rodės,
5193 4| nei klastingi, tik šelmiai prigavikai. Šep, šep, šep smulkiais
5194 4| ant vąšo. Po tam da vaikas prigers ar troba užsidegs...~
5195 5| užmiršdamas, jog jo liuika prigeso. Jis atmena, nors niekados
5196 3| gražiomis savo kalbelėmis. Prigiedos, pričirilens - žmogus tuo
5197 5| meilumas vyriškai Adomuko prigimčiai buvo nelyginti malonesnis
5198 2| Geišė. Vėl prišoko arčiau, priglaudė mergelę į sau, prisispaudė
5199 4| atėję!.. Čia ne elgetoms priglausti namai... Čia mūsų vienų
5200 2| jis, Mykoliukas? Ko jis prigyveno? Ir tai, kas dabar ant jo,
5201 2| niekas nepasergėtų, kaip ji priilsusi ir visa nušilusi. Gulėjo
5202 2| tylomis andai priėmei; ilgai priiminėjai, kaip stebuklingasis paveikslas
5203 5| Ką čia tu man vis prikaišioji tą vieną teturėtą vaiką!
5204 5| Dovydienė nesiliovė prikaišiojusi, ji turinti maitinti veltėdžius;
5205 2| laikais apdaro dalykus, prikaištį ir skarelę, vienaplaukė,
5206 5| nenešiotų. Daug daug patarimų prikalbėjo dėdė Rapolas. Pagaliau tarė:~ -
5207 5| paskutinysis vaikas Adomukas, Prikėlime nedalyvavo. Jiedu skaniai
5208 2| savo širdies, kodėl ji taip prikepė prie jo, jog skauda, net
5209 3| kurie būtų buvę nušutę nuo prikepusio mėšlo ar nuzuzinti, besikasant
5210 2| sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo,
5211 5| Neberasdama, prie ko čia iš naujo prikibus, Dovydienė atmindavo senuosius
5212 3| atsakinėja mandagiems neužaugoms, prikibusiems pakeliui.~ Parėjęs namo
5213 4| Tai ir žmonės, kurie priklausė į Saveikius, buvo daug kitokesni
5214 5| Antai pilnas kluonas prikratytas šieno. Jį šlapią sodiečiai
5215 2| palubėn, pakriautėn, kur buvo prikraunama pliauskių džiūti. Dažnai
5216 5| jokių riebalų, dabar ūmai prikrautos mėsų, nepagestų ir neatsisakytų
5217 2| kritę ir viskas ūmai reikėjo prilaikyti. Visas duknas sutraukė ant
5218 4| neleido prie stalo. Ir prileidus prie stalo duonos laužt,
5219 5| prisuktas, antras grietinės prilydytas. Ją dar labiau svečiai mėgsta.
5220 5| pridirbtumei, kiek liežuviu primali, mūsų namai būtų turtingiausi
5221 3| Akompanimentu tam baudimui ir primokymui girdėjai tokią papliaušką,
5222 2| ženklą, šiuo kartu balsu, primygtinai ištardama žegnojimos žodžius.
5223 6| dažniau išnešioja, kaip prinešioja.~ Taip ir buvo.~ Prieš
5224 3| Nebent jaujoje dar pamėginus prinokinti...~ Lyg žali tebestovį,
5225 5| obelei neskauda, kai jų prinokusių vaisių pasiraškai. Taip
5226 5| pritarė, valdžia įvykusį faktą pripažino ir su juo skaitės.~ Broliui
5227 2| jam buvo, kiek lažininkai pripelnys, kokie paskučiausieji bus
5228 2| Vaikai, kaip ir didieji, buvo pripratę iš Mykoliuko laukti ne malonės,
5229 3| kits kitą prasivardžiavo. Priprato nesikišti. Be balselio žygiavos,
5230 1| žmonos. Apie juos būtų galima prirašyti labai gražių dalykų. Turėti
5231 4| Apeis tijūnas kaimus, prirėkaus, prišūkaus, kad nuo pirmadienio
5232 5| vaiko širdžiai pririšti ir pririšus palaikyti buvo motinos galioje,
5233 4| viena ranka prisitraukdamas prisėdusią prie jo žmonelę, kuri jį
5234 2| šitą kutą prie kepurės prisegčiau, tai gražiau būtų nekaip
5235 5| tik jį kalbino, kai pats prisiartino, ir meiliai jam patarnavo
5236 3| jautiškai.~ Prisipykęs, prisibaręs ant savo gyvenimo "jaučių",
5237 2| truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už
5238 2| įgaliojo senį tijūną prie jų prisidėti, kad nebuvo jo eilės vyreniųjų.
5239 2| žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą,
5240 4| nepadoru"...~ Dvaro dvasios prisigėrė ir Rapolas Geišė. Jis, nors
5241 2| sėdėjo čia pat pašonėje, kone prisiglaudęs, nematė. Ag nematome sekėjo,
5242 2| našlaitis, neturįs prie ko prisiglausti, nei motutės, nei mergelės,
5243 4| pareidamas tai, ko buvo prisiklausęs dvare. Ir pats jautė, tai
5244 4| mylių ilgumo. Čia Severja, prisikrembliavus pilną vytelinę, dar ilgai
5245 2| griežtuvėliu, dar menkesniu prisimanymu.~ Sėdėjo abudu ir nieko
5246 2| tikruosius langus ir vadinosi - prisimerkėliai, vadinas, kaip nesveika
5247 6| buvę ją esant. O kai ims ir prisipažins? Kaip tada beišdildysi širdyje
5248 2| Mykoliukas nežinojo ar nenorėjo prisipažinti, kodėl jam ši gimtoji vietelė
5249 2| nelaukia ir išgirsti, kad prisipažintumei. Vis dėlto tai malonu. Prašnekinama
5250 2| pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko
5251 3| pamažu, jautiškai.~ Prisipykęs, prisibaręs ant savo gyvenimo "
5252 5| atsakyti savo draugui.~ Prisirinko šakalėlių, susikūrė ugnelę,
5253 2| net dantyse gurgžda. Taigi prisirinks pačių jauniausių, neperaugusių,
5254 5| kurs, be to, taip pat buvo prisirišęs visomis savo mintimis, visa
5255 3| lyg ir nemoka reikšti savo prisirišimo ir meilės, tačiau, manau,
5256 5| tenkinti vienas antrą.~ Ir prisirišo vaikas prie šnekaus savo
5257 2| priverkti ir vargo dienelėmis prisiskųsti. Kaziukas su Lauruku bus
5258 2| priglaudė mergelę į sau, prisispaudė jos galvelę, pabučiavo į
5259 4| nuvestų savo vieton. Valgyti, prisispaudus prie stalo, nedrąsu, reikia
5260 4| Valgė džiaugės, viena ranka prisitraukdamas prisėdusią prie jo žmonelę,
5261 5| kartą, grįždamu iš lauko, prisivaikščiojusiu ir pavargusiu, užėjo į klojimą.
5262 5| paėmęs jį už rankiotės, prisivedė prie stalo.~ - Dėk, boba,
5263 2| motutės, nei mergelės, tai prisišliejęs bent dirvos motinėlės. Veidu
5264 4| palaukėmis ir lyg sodinte prisodinti. Balta balta, kaip stearininių
5265 2| teisėtai, be baimės galės prisotinti savo akis mylimu asmeniu,
5266 2| mylimą giminę. Rodės, puls, prispaus prie krūtinės, išbučiuos
5267 2| užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė prie lopšio supti klykiantį.
5268 5| Kamarėlėje sviesto palivonas prisuktas, antras grietinės prilydytas.
5269 6| moterimis, balsiai juokės, pritardama bernaičių negražiam šėlimui
5270 6| kovoti. O čia, žiūrėk, jai pritariama, ji užstojama.~ Ir Geišienei
5271 2| susigriebė, kai gavo visų pritarimą, jei dar ne žodžiais, tai
5272 2| ta vis nei žodelio, nei pritarimo, nei pasipriešinimo; jokiu
5273 4| Iš kur mes jums duonos pritesėsim, kur mes jus paguldysim,
5274 3| atkeršijęs jiems už viską pritirta, dėdė grįžo namo vakarieniauti
5275 6| lietuvių nevalyvumas žydus pritraukęs, kaip mėšlo krūva traukia
5276 5| tuščią orą, lyg jai ūmai pritrūkdavo kuo alsuoti. Pagaliau pliūpterėdavo
5277 5| Tėvų jausmo Rapolai buvo prityrę. Gal ir visas jų gyvenimas
5278 1| jie bus tavo skolininkai, privalės tave atmylėti.~ Ir patiems
5279 2| krašto, kur jau tiek vargo privargta. Ir dabar dar Mykoliukas
5280 4| tas pat šlėktelės arklys privažiavo prie Geišių; du nauju kumečiu
5281 5| karto nebepriminė to, kuo jį priveikė nenorintį įsileisti; gal
5282 2| Juo bjauresnė buvo pilna priverčiamųjų pareigų baudžiauninko buitis,
5283 2| dėde, tik pilnų kerčių čia priverkti ir vargo dienelėmis prisiskųsti.
5284 5| nebuvo jokių priemonių jam priversti, kad ko būtų ėmęsis. Juoba
5285 3| reikšdamos begalinę kančią ir priverstinę kantrybę. Plaukia lyg paskutinėmis
5286 2| kad dabar jis buvo sočiai prišeriamas ir gerai apvelkamas be jokio
5287 2| daug švaresnis, mažiau prišiukšlintas negu troba. Ką besakyti
5288 2| pradžių nuo krūmo, paskui prišokęs prie jos, paglostęs ją abiem
5289 2| pradžiugo Geišė. Vėl prišoko arčiau, priglaudė mergelę
5290 4| tijūnas kaimus, prirėkaus, prišūkaus, kad nuo pirmadienio tiek
5291 5| ratelis. Pusantro pūdo linų prišukuota. Tu ir dabar visą šeimyną
5292 2| rugelių, nei margos, storai prižėlusios pievos, per kurią jam reikėjo
5293 5| Tingėjimas, kuriam dvaro prižiurnos pareigos tik pataikavo.
5294 2| dvasių srityje tarp mokyto profesoriaus ir jo tarnaitės, kurią jis
5295 4| darbininkių. Gaudė bet kokią progą pakalbėt ir pasigirt savo
5296 6| tesiekė kurstytojo dalijamų proklamacijų. Kumščių galai, lyg atakuojančių
5297 4| miestų šalia puikiausio prospekto, kur viešbučiai stovi 20
5298 4| Dvarininkams rodėsi šitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie
5299 2| tai malonu. Prašnekinama protekciniu balsu ir užjautimu, bet
5300 5| iš jo vaiką. Vaikas rėkė, protestavo, dar labiau ją įerzindamas.~
5301 2| bandydama sumegzt į vieną protingą eilę visa, kas, kur, kaip.~
5302 2| keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo.
5303 3| akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiuo vidaus turiniu,
5304 2| išsvajotosios srities, kurią mes proziškai vadiname - poezija, nes
5305 5| vartyt ir vien žiobčiot ir prunkštaut, kaip atsistojus po malūno
5306 3| šlėktos savo dukteris "na przetarcie się" ar sūnus "adukacijos"
5307 2| beužstoja, kai šiaurus vėjas pučia, kas užtveria, kad svetimas
5308 2| bjauriomis zliaukomis, kurios pūdė spielčius; spielčiai nebelaikė
5309 5| laukia ratelis. Pusantro pūdo linų prišukuota. Tu ir dabar
5310 6| jo paties tik ką suartas pūdymas; tai vienaplaukių vyrų galvų.
5311 6| keista pamatyt suartame pūdyme - baltuojančią ramunėlę.~
5312 5| O jergutėliau - sulis! Pūdyti nesupūdys, vis dėlto gyvuliams
5313 5| skaisčių skruostų raudonumu ir puikia šiaip jau oda; buvo tampri,
5314 4| didžiausių Amerikos miestų šalia puikiausio prospekto, kur viešbučiai
5315 2| buvo lūšių, bet kur augo ir puikiausių kremblių, tokių krušnių
5316 4| tame biržyje, kurs baigiasi puikiu šlaitu į slėnį, už kurio
5317 4| tokių aikštelių, kur stovi puikūs turtuolių rūmai ar paprastų
5318 2| didesnės garbės nebūtų padaręs Pukštams.~ Brolis nesakė nieko,
5319 2| padėjimo. Taigi kaip nukrito Pukštienei širdis, pirmus žodžius Geišei
5320 6| Lietuvos gamtos harmoniją. "Pulkim ant kelių", "Tegul bus pagarbintas", "
5321 2| ar mylimą giminę. Rodės, puls, prispaus prie krūtinės,
5322 2| ir Rapolas be nuotokos pulte įpuolė į vidų, uždusęs,
5323 2| virpėjo ir ūkė lyg tuščias puodas. Tai negalėjai nenubust.
5324 5| Negi bėgsi žiemą oran su puodu žarijų, kad speigas nupultų,
5325 2| kilnodama čia vieną, čia antrą puodynėlę, imliodama iš jų akmenis
5326 4| vikriai ima suktis aplink savo puodynėles.~ Viešnia lyg užsukta
5327 4| atsiranda pirkioj ir susidaro puodynėse, nes, tiesa, nei jis, anksti
5328 3| kankintoją", kaip gina ir bado puolančius galvijų jaunuomenę: įpykę,
5329 2| baudžiauninko buitis, juo gražiau puošė artistas vidaus gyvenimą.~
5330 2| spielčiai sveiki ir žiemą vasarą puošiami žolėmis. Švęstų ir nešvęstų
5331 3| tik vienas Šiukštų dėdė pureno žemę visam kaimui. Kiti
5332 3| naktimis pradėjus vėsti. Purioji žemelė, pervasar pradarbus
5333 1| dienai tu negaili dviejų pūrų miežių ir apynio spurgo,
5334 2| virtine abipus neapsakomai purvinos gatvės, kur vežimai rudenį
5335 4| vėlės glitaus ir tiršto purvo.~ - Nors žlugtą žluk,
5336 5| negulėsiu. Antai laukia ratelis. Pusantro pūdo linų prišukuota. Tu
5337 6| Skuba pluša žmonelės iš už pusantros mylios į bažnyčią. Plaukte
5338 5| nieko. Dėdė, pratęs būti pusbadžiu, nesakė nieko: vaikas zyzo
5339 2| jauniausis, mažas, menkas pusbernėlis. Rapolui sunkiai ėjo ūkis.
5340 3| bent aštuonetas, darėsi pusberniai ir pusmergės, paskui bernai
5341 6| dar be nuovokos nuėję lig pusei šventoriaus, čia teatsigauna,
5342 6| paryšėti, bet kuris bernelis puskvortę savo draugui pastatytų.~
5343 3| aštuonetas, darėsi pusberniai ir pusmergės, paskui bernai ir mergos,
5344 2| įsikniaubė į priegalvį. Nei pusryčiauti, nei bažnyčion eiti. Ji
5345 5| guli štai lovoje per visus pusryčius. Ir gali sau gulėti nors
5346 5| šeimynai. O teturėdamas apie pusseptintos dešimties metų, galėjo dar
5347 2| nėra nė vienos dykynės (pustoš), kad imtumei ir apsigyventumei
5348 6| švelniai iš visų krūtinių pūtė šventąsias giesmes? Taip,
5349 4| vinkšnų, gobų, šaltekšnių, putinų, šermukšnių, uosių, ąžuolėlių,
5350 5| besibaigiant, jį virtus pūzru, kurio viena dalis nebesilaiko
5351 2| viena kitą aplink drūtą pušį, ne žemėje, tik sraigiu
5352 2| Pagaliau arti šv. Jono išsitepė pušnis taukais, praretėjusius plaukus
5353 4| Dovydienė, visa mėlyna iš pykčio ir baimės. Ir kai paleido
5354 4| nekalto kūdikio, velnias gavo, pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią
5355 2| gyviams nuotaiką, be pagrindo pykina ar linksmina. Buvo jaučiama
5356 4| ir daugiau graudino, neg pykino. Ir taip jiem pasidarė ramu,
5357 5| puola Rapolas. Nervinas, pyksta, nekantrauja, rankomis mostaguoja,
5358 3| jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios
5359 6| žmogus teisintis, meluoti, pykti ir bartis. Visgi nors pats
5360 2| pagaliau miršti. Ką pridės pykus ant mikrobų, jei jų negalima
5361 2| kiekvieną kartą nešė laukan ir pylė pro duris į kiemą. Jei buvo
5362 2| bizūnu pliaukšėjo ir - nuolat pypkę rūkė. Kur tik jis pasisuko,
5363 5| Dievaitis bent po dangų savo račiukais laksto tarška, o tu, Rapolai,
5364 4| laimės ieškojo ir buvo ją radusi! Mykoliuko nelaimė buvo
5365 2| Marikoniui ar kunigaikščiui Radvilai. Ne jam, ne jam - dėdei...~
5366 3| nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionies paveiksle
5367 2| plepi! Daisia, lyg būtumei ragana: su miškiniais užsigeidei
5368 5| kaip žūva mirdamas ar kokio raganiaus pavergiamas. Ne jis kaltas,
5369 2| būtų pabaigęs amželį, kad raganos, kurias jis giliai tikėjo,
5370 5| nekantrauja, rankomis mostaguoja, ragina kibti, nestovėti. Čia jo
5371 5| numanydama Rapolą savo širdyje raginant ant jos Perkūną, kad ją
5372 5| Rekomendavo Dovydienė, ragindama jį, kad pabučiuotų kunigui
5373 2| vis tie patys dėdės Geišės raginimai: "Mykoliuk, šen, Mykoliuk,
5374 3| ne storaodžiams jaučiams raginti. Sveiki, nesubadyti, nesuraižioti
5375 3| styrinčio aukštyn bližės rago, dirželis persvertas per
5376 5| visiems valgyt neišverdu, raguolių neprikepu, duonos neįminkau,
5377 5| neužmiršo jam pirmajam pakepti raguoliukų, padažyti padaže ir pašerti,
5378 2| sraigiu aukštyn, tai net akys raibsta. Juokai vieni. Andai neiškenčiau
5379 3| jas patrameno ir nubėgo į raistą:~ - Bū, bū, įdursiva!~
5380 2| Net tie, kurie paskendo raistan neva uogautų ar krembliautų,
5381 2| Aš žinau jų kinį šitame raiste, tai tyčia jas paseku nuėjus.
5382 2| iškerta visą mielą mūsų raistelį, - liks man tavo plaukeliai...~
5383 4| kūdikio, velnias gavo, pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią kandęs
5384 2| mėsingą ranką. Tik tai buvo ne raiščio veržimai: tai savaime buvo
5385 2| tvirto vyriško juosmens nė raišiodamas nesulaibinsi.~ Pasisuks
5386 6| bent juosta ant kaklo ar raišteliu ant galvos, - visa to nepasilgsta.~
5387 2| paprastus kasdienius pilkus raištelius, tik susiprato tai šiandie
5388 5| senovinė spinta, užrakinta ir raktas išsinešta. Bent paieškoję
5389 2| kokia gera vinimi, bet kokiu raktu.~ Menkutė buvo Pukštų,
5390 3| netimptelia. Toks jau jų rambumas ar kokie monai? O monai
5391 5| žmogus. Dėl savęs ji buvo rami. Jai tegėlė širdį, kad tų
5392 6| kalnelių lėtą patisumą, gražią, ramią Lietuvos gamtos harmoniją. "
5393 5| pipsėdamas liuiką ar dar ramiau sekdamas pro langą žvirblius,
5394 5| rietis, nors širdyje ji buvo ramiausis avinėlis. Ji dabar kaip
5395 3| tai jo draugams patinka ir ramina. Paskui čia pat padirvyje
5396 5| nebeištarė mirštančiam nė vieno raminamojo žodelio, nebeišliejo nė
5397 2| širdelės, tik nebeištarė tų raminamųjų žodelių, kaip kitkart mažai:~ -
5398 2| mėlynos jo akys, tokios ramios ir lipšnios, jog už vienas
5399 6| patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą,
5400 5| kad jis su ja darbuotųs, ramsčiotųs ar jotų.~ Vis dėlto buvusis
5401 5| nebepakanka.~ Adomėlis ima ramsčiuotis, tik lazdos aukščiau rankos
5402 4| nelaimė buvo dėl per didelio ramumo; Severiutės - dėl per didelio
5403 6| suartame pūdyme - baltuojančią ramunėlę.~ Juoda, pilka, balta.
5404 2| jei jo neviršijo mėtų, ramunėlių, čiobrelių žiedų kvapas.~
5405 6| baras, lyg tik ką pražydusių ramunių pieva; tai moterų baltagalvių.
5406 3| grįžo namo vakarieniauti vėl ramutėlis, tylutėlis, bekalbis ar
5407 3| lengvenybės gyventi.~ Tylutis ramutis Mykoliukas buvo ir tada,
5408 2| striktelėjo prieklėtin.~ Ramybė ryto, tylumas, nors su savo
5409 5| tarpininkaujant. Sodžius dėl šventos ramybės dalyboms visa burna pritarė,
5410 3| rūkas. Jo dabar vis dažniau randasi, naktimis pradėjus vėsti.
5411 2| jam daromą skausmą. Savo rankele glostė Mykoliuką per veidelį
5412 5| virino. Pagriebęs į abidvi rankeli, nė kelinėlėmis neužsimovęs,
5413 3| saują supenėjęs per abi ranki jungui, vėl nežmoniškai
5414 5| Adomuku ir, paėmęs jį už rankiotės, prisivedė prie stalo.~ -
5415 2| riebaus vaikelio. Ir per visą rankovę jautei lygų moterišką rankos
5416 2| riešuose ilgos marškinių rankovės buvo surišamos kaspinais
5417 4| pamatė, skrynią ir pakabintą rankšluostį, net kokiomis gėlėmis išmarginta
5418 5| Ajau, niekur nieko! Tu, Rapolien, pataikaudama savo pačiam,
5419 5| Dovydienė širdyje džiaugės, kad Rapolienei nebėra mažų, ir tas vienas
5420 5| dirbti. Tai nė neminėjo Rapoluijo neveiklumo, ypač kad jį
5421 2| matyti, nesirūpina, ką jis ras namie ir ką vėl veiks, jei
5422 2| taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė,
5423 2| niekaip neprarijo degtinės raselės, kurios buvo siurbtelėjus,
5424 1| čia vieną, čia antrą dėdę rasi, drąsiai į jį užvažiuosi,
5425 2| juos aukštyn nuo prakaitu rasotos kaktos, nebeleisdama, kad
5426 5| negalėjo ilgai palikti. Rasta bulbių lupenų klojime, dar
5427 6| besakyti: jis ne kelyje rastas. Ir ėmė Dovydai aimanoti,
5428 2| tai susidaryta. Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs
5429 2| gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.~
5430 5| negulėsiu. Antai laukia ratelis. Pusantro pūdo linų prišukuota.
5431 5| šeimyną denk, o atsisėsi po rateliu, ir ima pusiau kaip šunes
5432 2| tursinėt aplink medžius, raudama tuos, kurie "iš po samanų
5433 5| kurių galėjai spėti, raudą raudant, nė balse nebuvo jausmo,
5434 5| nemik, sargink, laidok, raudok, melskis. Štai kur nuėjo
5435 5| nebeskauda, jei ji jau įsirpus, raudona. Ji ir taip būtų jau nukritusi
5436 2| žalią žalią, geltonais, raudonais kvietkais kaip Aužbikų pieva.
5437 2| kodėl gi toks... Kam gi toks raudonas ir nemirkčioji... - ėmė
5438 3| galvijų jaunuomenę: įpykę, raudonomis akimis.~ Taip ir šliaužė
5439 5| reiškėsi skaisčių skruostų raudonumu ir puikia šiaip jau oda;
5440 5| Adomukas, girdėdamas karštus raudos žodžius, nejautė, kad ji
5441 5| jį už kaklo ir ėmė balsu raudoti:~ - Dieverėli mano, dievmedeli!
5442 2| tai visą šeimą gavau savo raugintais krembliais papenėti. Tačiau
5443 4| kremblių - virti, džiovinti, rauginti: ji tuo gynėsi nuo pirmojo
5444 4| į stalą nešdama dubenėlį raugintų kremblių, apipiltų grietine,
5445 4| krembliauti ar taisant kremblius raugti. Ir taip pat nesidomėjo
5446 6| kilojamą darbą. Dirba vienais raumenimis, žiūri į tą vieną pilką
5447 2| rankos mėsingumą, ne vyrišką raumeningumą. Palinkęs sprandas, kai
5448 2| pasipriešinimo; jokiu mostu, jokiu raumenų timptelėjimu neatsakė į
5449 2| baltas ir toks švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai,
5450 5| jog jis juoba mėgstąs "razbaininkauti": botagais, lazdomis švaistytis,
5451 4| bedarysime, vergų nebtekę? Ir Šv. Raštas sako: "Griovių kasti nemoku,
5452 4| gyvais žodžiais, parašo ir raštu. Miesto nuošalėliuose atsitinkančių
5453 2| lyg dvi vantos, surištos ražais ir už jų sukamos. Juo panašesnės
5454 3| Artojas ilgai tylomis ar ražančių sukdamas stovi tarp jų,
5455 5| lėtumas tai buvo vienatinė reakcija Geišiams ir - kerštas. Nebetekus
5456 2| nepakėlė akių, kol išėjo, kur rečiau medžių.~ Čia rytų saulė
5457 2| mąstydamas, tą patį reginį regėdamas - Aužbikų Pukštaičią. Jautė
5458 2| kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama. Ji visą save
5459 5| Pikta ir kėlės. Jos būdas regimai gedo. Praėjo vieni, ir antri
5460 2| jos dvasios akimis buvo regimas. Antai jis sėdi įdubusiais
5461 2| Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau
5462 4| buvo jų pačių, dvarininkų, reikalas. Pro jų lūpas šaukė jų kišenė
5463 5| bet iš kurios visi visa ko reikalauja. Ji išsikovoja galų gale
5464 2| ir išmano, ko iš "dėdės" reikalauti. Ligi tik jis pirkion, tuoj
5465 5| net įsakymais ir griežtais reikalavimais. Paskui jo laukė sugrįžtant
5466 2| pasitikėjimu ir be jokių reikalavimų ar pretenzijų. Taip, kaip
5467 2| reikalingas. O kad jo žmonės buvo reikalingi, tai visai kas kita, tai
5468 2| tualeto, pamiršusi pačius reikalingiausius anais laikais apdaro dalykus,
5469 2| turėjo gauti ir kitos joms reikalingos medžiagos - kalkių kiaušinio
5470 5| patarnavo vaikiškuose jo reikaluose.~ - Tu, Adomai, dar mažas.
5471 2| Dažnai jos užsidegdavo ir reikdavo numesti. O nepastebėjai,
5472 3| visų karštųjų 90 dienų, reikiamų vasarojui įsirpinti. Ką
5473 2| nuslūgęs, šiuo kaip tik reikiamuoju momentu nebekilo ir nevertė
5474 4| aišku ir bajorams buvo aišku reiksiant "žmonės paleisti" ne iš
5475 2| žandai dar labiau įdubo, reikšdami jo senatvę. Ir tik žindo
5476 3| pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begalinę kančią ir priverstinę
5477 2| kad ir tamsoje baltuotų ir reikštų, ar uždaros, ar vagis bus
5478 5| kurio.~ Nejaugi taip reiškiasi tingėjimas, lietuviškasis
5479 5| nebūtų savo neapykantos reiškusi dar šiurkštesniu būdu, jei
5480 5| išbrauksi jį iš gyvenimo rejesto? Kas taip yra įsirašęs,
5481 6| triukšmo pragare, nebežmoniškai rėkaudami.~ Nejaugi tai tie patys,
5482 3| Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus, kuriais skambėjo
5483 5| pagriebdama iš jo vaiką. Vaikas rėkė, protestavo, dar labiau
5484 5| imtų, nuo kitų glaudžias ir rėkia.~ Švelnia širdžiai Rapolai
5485 2| Severjos nebuvo viduje. Ji "rekolekcijas sėdėjo" ant skrynios savo
5486 5| nabašninko didelis draugas.~ Rekomendavo Dovydienė, ragindama jį,
5487 4| sveiką, gražią ir ėdrią rėksnelę - ir kuriam laikui atstūmė
5488 3| Nejaugi taip atsimainęs, rėksniu virtęs? Tas pats, tas pats
5489 3| maldaknygės ir dvejetas trejetas religinių senų apdriskusių ir apčiurintų
5490 5| Dovydienė tuoj suskato jam rengti užkandos. Padėjo geros duonos,
5491 6| bažnyčioje.~ Sparčiai žmonės renkasi. Eina, eina pro visas ketverias
5492 5| jautė pusę valako Rapolo rentą esant, iš kurios jis turi
5493 5| daug su kuo. Tik jie - ne rentininkai, tai, nori nenori, turi
5494 5| pats jų negi vykino.~ Rentininkas, neurastenikas - būtų jį
5495 5| senuosius Rapolo žodžius ir juos replikuodavo. Atsakinėjo ir vis labiau
5496 2| klėtelę nuo dulkių.~ Reta viešnia klėtelėje buvo ir
5497 2| sakytumei - verkia, nes retkarčiais pečiais gąsčioja.~ Jau
5498 4| susideda. Nepaleisi, kils revoliucija. Paleisi - vėl nieko gera: "
5499 6| išsitiesusios į žydes. Taip tik revoliucijos metu tesiekė kurstytojo
5500 5| kuriam buvo žadėję po diržą rėžti už kiekvieną netinkamą atsakymą?~
5501 5| gavėnios nejutusios jokių riebalų, dabar ūmai prikrautos mėsų,
5502 2| savaime buvo įsismaugę, kaip riebaus vaikelio. Ir per visą rankovę
5503 2| kaip ir kitų sveikųjų ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė buvo,
5504 5| už tokį pašarą ir bus juo riebūs. Tik štai - debesis! O jergutėliau -
5505 6| rietis, kai jautei, jog riejamoji turi teisės ir medžiagos
5506 2| žmonės it bitės esti pikti, riejas, vaidijas, net mušasi, nori
5507 5| nebesuprasti Dovydienės riejimo, kaip nebegirdima ar bent
5508 6| bjaurių esama moterų. Kai ji riejosi su Dovydiene, ne tik namiegai,
5509 5| atvažiavo, kam motutė, visados riejusi ujusi dėdę, dabar jam už
5510 5| namų išėjusiai, atriektai riekei, į neprietelingus dieverio
5511 3| pati savaime ima toliau riekti rugieną ir versti plačią
5512 2| Duod, duod...~ Suprask, riestainį ar kokį pigų žaislelį iš
5513 2| paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.~ Tačiau niekas to nepamato,
5514 2| susikalbėti, kai pabaigdavo rietimą austi, kai griausmas sugriausdavo,
5515 2| drapanų ir nėra lentynų rietimams, penketas grafikos paveikslų:
5516 2| ilgų rudens nakčių nemigo. Rietimus pavogus, skaudžiau buvo