| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
5517 2| marškinių ilgumas. Rankų riešuose ilgos marškinių rankovės
5518 2| nepamanytų ko bloga. Tik Severja riktelėjus nutilo, ir Rapolas be nuotokos
5519 2| darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija,
5520 4| dabar nebedirba, kai jiems rimbais grasoma ir baudžiama, tai
5521 3| Pasakysime pašnibždomis - net rimčiau ir didesniu savo vertybės
5522 2| teisinosi moters.~ Ir visi rimo, sutikdami su ta santvarka,
5523 2| Geišė užsigavo ir, padaręs rimtą miną, tarė:~ - Ką žinosi...~ -
5524 2| Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam darbui, tad ir
5525 4| rodėsi šitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo
5526 4| ir baisūs. Pušynai labai rimti ir majestotingi, baisu ir
5527 4| kilometrų nuo jų, buvo kapų rimtis.~ Lygu lygu aplinkui.
5528 3| tai padarydavo valandos rimtumas, ar šaliku susirišimas,
5529 6| rožančių; kiti būreliais rinkoje stoviniuoja statikuoja be
5530 5| jie pavirstų nebent Dievo rinktiniais daugkenčiais Jobais.~
5531 3| papliaušką, net skardus aidas ritos trukčiodamas per visą girią.
5532 3| panėšėjo į juosimąją juostą, ne rišamąjį šaliką, vis dėlto raudonos,
5533 3| pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią
5534 2| Kad ne pašnibždomis, būtų rodęsis, jog tie "poteriai" lygu
5535 5| jie buvo gyvenimo kelio rodikliai. Abudu likdavo taip pasikalbėję
5536 5| iš tolo, nuo krosnies tai rodydama.~ - Jums, kad mūsų taukai
5537 2| vainikėlį. Vienaplaukei rodytis žmonėms buvo neleistina,
5538 2| pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje. Nelabai tai
5539 5| Dingo jai ir Rapolas, to rojaus Adomas. Ji rados išmesta
5540 6| atsiskubinę mielai gieda ilgą rožančių; kiti būreliais rinkoje
5541 6| kaip visados darė, kai jai rūbai nugulėdavo pečius.~ -
5542 3| Viena klėtis buvo skiriama rūbams ir moterims, antra grūdams
5543 2| Severja savo skrynią su rūbeliais - ir viskas.~ Vienai
5544 6| vietoje, nė tų kelių jos algos rublių negaunanti ir tebesidengianti
5545 6| auksinus, ketverges ir rublius.~ - Klausyk, žyde! Man
5546 2| troba. Ką besakyti apie rūbų klėtį, kurią ji viena teglobojo.
5547 2| virėja savo smailižiams.~ Rudi, melsvi krembliai buvo tikras
5548 2| antras ties lova. Nebent tai rudimentinė senovės liekana.~ Asla
5549 2| majestotingai liūliuojančių rugelių, nei margos, storai prižėlusios
5550 3| Tai kaip pradėdavo arti rugiapjūtėje, praversdavo lig pat bulbakasties.
5551 3| savaime ima toliau riekti rugieną ir versti plačią bei storą
5552 4| ambrozija ir nektaras.~ Rūginti krembliai ir dar su grietine!
5553 4| žinoma, daugiausia tekdavo rūgintųjų. Valgė džiaugės, viena ranka
5554 6| pasvirę šinkiaus link, kaip rugių baras, smarkiai papūtus
5555 3| pūdymui, aparinėk mėšlus, sėk rugius, kviečius ir tuo pat žygiu
5556 4| visa ko su saiku - sūrio ir rūgščio... - ūmai pradžiunga valgytoja,
5557 4| Prašom viešnią mano rūgštelės paragauti! - pagaliau taria
5558 2| Ak tu, gardumėlis rūgšties! Kaip tu taip ir padarai!
5559 6| stiklelius. Garuoja begeriant. Rūgštus ir gailus oras minšta su
5560 3| rytą pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai
5561 3| Rytas neūkanotas. Tai tik rūkas. Jo dabar vis dažniau randasi,
5562 2| reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas
5563 5| kumpių, palčių ant trobos rūksta, kiek įsnaujų, skilandžių,
5564 3| nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip
5565 3| užmiršę ir praturtę. Pirkias rukšleles pakeitė erdvesnėmis, dideliais,
5566 2| svajonių rūmo filioras, ir tas rūmas statės dygo, tvirtėjo plėtės.
5567 2| amžių laimingas, kad tų rūmų neišmainė ant ko nors pigiau,
5568 4| bastydamasis po užsienius ir savo rūmus; samdytieji prievaizdai
5569 5| ponia". Atkritus nuo jos ruošai, ji tiek ir bežinojo, kiek
5570 5| dėdė karšinčius Rapolas, ruošdamas Adomėlį kiaušiniautų. Dovydienė
5571 2| žolelėmis, daisia, kaip vištytė, ruošdamasi perėtų. Ė, ką gi? Metas.
5572 2| tvarka.~ - Kur moters ruošias teliūskuojas, švaros nepalaikysi, -
5573 2| apsirikti. O gal jau ir ruošiesi už kokio beūsio?~ Kalbėjo
5574 6| lėtas ir aptingęs, kaip namų ruošoje ar laukų darbe. Plaukia
5575 5| niekas nedrįso jos ieškoti ruoštųs ir budėtojams valgymo virtų
5576 5| negaišuojant. Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta
5577 2| Laimingas gyveno tos tik dienos rūpesčiais, kad visi iš jo nuovados
5578 2| gerai apvelkamas be jokio rūpesčio tais dalykais. Laimingas
5579 3| buvo gana savo reikalų ir rūpesčių.~ Brolis, iš baudžiavos
5580 5| karščiuos ir, visus kitus rūpesčius šaly palikęs, vien begydys
5581 4| Per kelias dešimtis metų rūpestingas savo bažnytėlės lankytojas,
5582 5| gyvenimas. Jis visados buvo rūpestingo veido, kaip Don Kichotas -
5583 5| dalyvavo bet kuriame namų rūpestyje. Atsidėjęs svarstė su kitais,
5584 2| sodžiui palengvinti, tai bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti.~
5585 2| geroką bizūną nusitvėręs, rūsčiai ir rimtai vaikčiojo dvare
5586 2| linksma, taip linksma, nors rūtelę imk niūniuoti. Rūtelės neužaldavo,
5587 2| nors rūtelę imk niūniuoti. Rūtelės neužaldavo, tik staigiai
5588 4| niekur nepasidarė sau lovelių rūtoms mėtoms, lelijėlėms sodintis.~
5589 4| tarpukalnėje čia buvo daugybė kitų rūšių lapuočių, beveik visų, kurių
5590 2| save, artino sau Severją, rydamas erdvę, ir kai priėjo visai
5591 4| Tik kurių? Ir lig laiku ryja seilę, atspėdama ką nors
5592 3| kartojo ir visus piktus rykavimus iš užu skardžio. Rodės,
5593 2| dabar matyti, miškinė. Geišė ryte rijo mergaitę, kuriai lygiai
5594 6| karčemų nešvarumą nevalos rytiečiai žydai buvo sudarę, ar pats
5595 2| tik labai plonos skaros - rytiečių čalmą.~ Severiotė skyrėsi
5596 2| Langiukas buvo tiesiai į vasaros rytus, lyg tyčia, kad pirmieji
5597 2| nors labai buvo suneraminta rytykščia diena. Rytoj, kaip paprasta,
5598 3| akelėmis vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo jis gerokai išsitempė, nebebuvo
5599 3| Antrą daiktą, šaliką, jis ryšėjo tik šventomis dienomis,
5600 5| žvilgsnio, kurs tačiau taip buvo ryškus.~ Slapta negalėjo ilgai
5601 2| aišku, kaip ant delno - tas ryšys negalimas, Pukštaičia už
5602 4| kremblį susigėdusią viešnią, ryžtas įsikabinti jo ir antra ranka.~
5603 3| plakasi pakinkliuose ir be sagtelės pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę,
5604 2| Mykoliukui visa eilė, be galo, be saiko, pagyrimo priedų, kurie
5605 2| ateina vaduoti.~ - Kaip sakai? - išplėtė akis Severja.~ -
5606 5| eidamas, Rapolas, tiesą sakant, negi dirbo, tik tuo pat
5607 4| buvai, kai aš vienas vargau? Sakei neužeisiąs kelio, o dabar
5608 2| baisu, kaip gera?~ Abudu sakės: regi, kaip šiandien slopu,
5609 5| norėjo vyresniųjų būdu tarti sakramentinį: "Dėdės trūko", tik išvydo
5610 3| atlaidus ir kai prie šventųjų Sakramentų ėjo.~ Nežinia, ar tai
5611 2| už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo, kaip
5612 3| peikė. Net per išpažintį sakydavos, koks jis esąs negeras,
5613 5| palygino save su perkūnu! Sakykit jūs man dievaitis! Dievaitis
5614 5| mergos pamatys ir padyvys. Sakys: toks jau didelis Geišių
5615 5| reikalinga, daisia. Kad aš, sakysime, nebūč buvęs garbingas,
5616 4| yra, kiek ji užgauti; lyg sakyte jai sakytumei: matai, kokių
5617 5| gi belaukiant atšutinti saldaus pieno "žarnoms išvaškuoti",
5618 2| būtų ją palengva ėmęs ir saldinęs. Tik gerokai pabuvus, striktelėjo
5619 2| vargingąją buitį per kurį laiką saldino, lengvino, darė pakenčiamą,
5620 3| mylėjo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė;
5621 5| pasiskonėjimas pavalgius, paskutinis, saldusis jai patiekalas. Dovydienė
5622 4| kūdikėlio verksmas rodės jiems saldžiausia muzika ir daugiau graudino,
5623 2| karščiausius Geišės mylavimus, saldžiausius jo žodelius. Plačiai išplėstos
5624 1| ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir
5625 2| raudama tuos, kurie "iš po samanų marškos sarmatlyvai kyšo",
5626 2| iki pat nusileidimo ar net sambrėškos. Darbas darbą veja.~
5627 5| reikėjo daugiau ir darbininkų. Samdėsi jų atsargiai, kad nebūtų
5628 4| visi penketas vaikų ir du samdiniu.~ - Nereikia nereikia,
5629 2| dvaro darbus, bevelydami samdyti jos vieton mergą. Taigi
5630 4| užsienius ir savo rūmus; samdytieji prievaizdai tik vagiliavo,
5631 4| piramidų, nepasistatysi samdytomis pajėgomis, tik vergais.
5632 5| ne viena omine, tik ir sąmone. Visame siaurame Adomuko
5633 2| neturėjo tam tikro didelio indo samplovoms supilt. Jei jų buvo daug,
5634 2| mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos.
5635 4| pats jį didinti gatvėje, sankrovoje ar biure.~ Yra betgi
5636 2| dideliu pamėgimu veda ir santaikoje sugyvena? Kodėl lietuvis
5637 2| visi rimo, sutikdami su ta santvarka, kuri yra, nė nenuvokdami,
5638 1| visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį
5639 5| papeikti. Bijau, kad sutrūks santykiai su adresatu. Ir vis dėlto
5640 2| buvo, tai savaime. Jųdviejų santykiuose meilė tik formavosi, o išsireikšti
5641 2| tarną, kurs sugebėjo dvaro santykius su mužikais sudaryti ir
5642 2| nebuvo patyrusi net per sapną. Net apglušo, ir širdis
5643 2| ką gi reiškia matytieji sapnai, bent susekti, kaipgi ten
5644 3| temokėjo šypsotis. Dar nemigęs sapnavo ir užmigęs svajojo vis kažin
5645 6| tas angelas, kurį vaikai sapne mato. Iki šiol ji težinojo,
5646 5| supk, čiulink, naktų nemik, sargink, laidok, raudok, melskis.
5647 2| jie dabar snaudė. Dėl namų sargų, šunelių, galėjai visas
5648 2| ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo "
5649 5| liuiką, čirkšėti seilę ir sarkastingai viena puse burnos šypsotis.
5650 2| kurie "iš po samanų marškos sarmatlyvai kyšo", kaip Anykščių šilelyje.
5651 3| besikasant į tvoras ar sąsparas nuo suskių ir dulkių. Matyti,
5652 2| nė dulkelės; pabalkiais, sąsparose nė vortinklėlio. Sienose,
5653 2| gi daugiau?~ Mažutėje saujoje galingais trumpokais pirštais,
5654 2| abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės.
5655 5| nusinešė, ten, kur ir kiti Sauliai amžių miegą miega, kol jų
5656 2| motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu žemyn leidžias, įsižiūrėjęs
5657 3| neva nuo per skaisčios saulutės. Dengtis dengias, tik vis
5658 2| kirmėlių neįkandžioti ir sausi sudžiūvę. Tarė: "Amen",
5659 2| gale užmigti. Akys buvo sausos, net perštėjo. Buvo kiek
5660 4| po švariu, nesupelėjusiu, sausu slėgtuvu. Tereikia pasaugoti,
5661 6| visos lietuviškos, savos, savaip reiškia lietuvio sielą.~
5662 5| valandomis, ne dienomis, juoba ne savaitėmis skaitomas. Nenurausi, jis
5663 2| tik nujautimu.~ Per dvi savaiti senis Geišė tik ieškojo
5664 2| nestumdytų, griežė griežė savąją melodiją: "Kai noriu, rimtai
5665 2| išsinešti. Jo paties tėra nebent savasis kailis, kuris vargu nulupti,
5666 4| lengvai miestelius pasiekią. Saveikiškiai nebuvo suskurdę, buvo gana
5667 5| Adomėlį ir išsinešė jį su savim gulti.~ Tokių draugų
5668 5| jaunumo, taigi pasididžiavimas savimi, ne kūdikiu. Tame Dovydienė
5669 2| tik jo, tikrojo visa to savininko. Tiek jo, jog bet kieno
5670 2| jau senas ir nebenorėsi savito gyvenimo. Nebenorėsi nei
5671 2| Geišė pelnęs savo asmens savitumais, kaipo dvariškis, jis galėjo
5672 2| įmaišyti keletą nelietuviškų saviškai perkreiptų žodžių, lyg savo
5673 2| kaip ir nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom... O koks
5674 4| vakarieniauti, ilsėtis, kortuoti ar saviškių muzikos klausyti.~ Gatvėj
5675 5| per daug bumų, juoba vertė saviškius, kad daugiau dirbtų. Tai
5676 4| per prievartą, tai lyg ne savomis rankomis. Visi čia gyveno
5677 2| ir išeisi nosies tiesumu savon pusėn.~ - Bene visados
5678 6| tinkamų - visos lietuviškos, savos, savaip reiškia lietuvio
5679 2| perėmė, jog ji sukliko nebe savu balsu ir taip šiurpulingai
5680 4| padėjimu, bet ir asmeniniais savumais.~ - Gerai buvo prasidėjęs
5681 6| pačių nesimainančių tautos savumų.~ Vis dėlto ir dėdė Mykolas
5682 6| už šimteriopus gerus jos savumus. Bepiga buvo rietis, kai
5683 5| pirštų, Adomukas tarkštelėjo savuoju kiaušiniu, nežiūrėdamas,
5684 3| tenkinies. O jie skubinas savuosius išskrisdint į svetimas šalis,
5685 2| tai taip, - ėmė kalbėt jai sąžinės balsas. - Vis dėlto tu jį
5686 2| Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. Dvaras jį labai senai įspitrėjo
5687 5| kepalo duonos.~ Visos tos scenos kaip ją nuėmė visa, kaip
5688 6| altoriui, Dievo sostui, sėdas, stoja, limpa į gurguolę
5689 2| rankos, ištempė ją, kad sėdėdama nepasiektų jo lūpomis, ir
5690 2| Pagaliau vieną kartą, sėdėdamas gale stalo, šitaip pasikalbėjo
5691 6| vienodas vyrų stovėjimas ar sėdėjimas, o moterų gulomis ar sėdomis
5692 5| Abudu ištisomis dienomis sėdėtumėta suole kaip tešla.~ Ir
5693 6| tačiau nė nežvilgterėdami į sėdinčią prie stalo marčią. Ir tasai
5694 2| kaktos, akimis.~ Ir abudu sėdinčiu tuojau pamatė iš raisto
5695 6| jam pakyri, kaip ilgokai sėdint ant vienos šlaunies ar ilgokai
5696 5| aštuonių dešimtų metų dar sėdo arklin ir žygiavos aplink
5697 6| sėdėjimas, o moterų gulomis ar sėdomis klūpėjimas jam rodos lyg
5698 3| persistatė visas trobas, praplėtė sėdybą. Po ištisą pusę metų buvo
5699 2| paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius ne pastatęs,
5700 2| mergaitės, o ypač moters, segės bent keleriais apsagalais
5701 2| Ant to gimtojo vainiko segėsi antrą - rūtų vainikėlį.
5702 3| snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis lyg šaukte šaukės dangaus
5703 2| dėdei", kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų
5704 3| Pavasarį akėk, vėl ark sėjai, kartok pūdymui, aparinėk
5705 3| pūdymui, aparinėk mėšlus, sėk rugius, kviečius ir tuo
5706 5| pipsėdamas liuiką ar dar ramiau sekdamas pro langą žvirblius, kurie
5707 2| prisiglaudęs, nematė. Ag nematome sekėjo, kai skubinamės pasveikinti
5708 5| nukritusi žemėn. Ji skirta sėklai pasėti. Toks jos likimas,
5709 5| paliktas. Kunigas įėjo į seklyčią ir bejėgis atsisėdo gale
5710 3| nemaloninamas dėdė varė jau sekmą dešimtį.~
5711 2| Geišei, nei kam kitam.~ Sekmadienį Mykoliukas lydėjo Geišę
5712 2| žmonės tebesidžiaugė, sulaukę sekmos poilsio dienos, tebeknarkė,
5713 2| visokias pasakėčias apie seną vyrą ir jauną pačią. Jis,
5714 2| labiau įdubo, reikšdami jo senatvę. Ir tik žindo žindo tą savo
5715 2| jei tai tikras vaistas nuo senatvės.~ - Kva, kva, kva! -
5716 5| Ir nejučiomis paskendo senelis savo atminimuose tų laikų,
5717 5| Dievulėliau... Ir nuriedėjo seneliui ašaros. Giliai giliai jis
5718 5| nepaliegęs. Ar tai maža senių, kurie ir aštuonių dešimtų
5719 2| rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik
5720 2| Saveikių dvare, ir visoje jo seniūnijoj, ir namie, ir visame Aužbikų
5721 6| kaimo dėdienių, našlių ir senmergėlių, kurioms bažnyčia gyvenimo
5722 2| šnekutis švilpikas, išlindęs iš senos kiemelio liepos. Išlindo
5723 5| tamsoje. Namie liko tos vienos senosios išvirti gardžių ir riebių
5724 2| Metas. Mergaitės veikiai sensta. Kad nesentų, vienas tėra
5725 5| ne iš tos vienos meilės. Senstančiai moteriškei kūdikis - tai
5726 2| vieton mergą. Taigi užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu nagalėjo.~
5727 6| Rapolienė, nebent baigdama senti, siuto, ir visiems Geišių
5728 2| būtų sunkiausis nusidėjimas septintajam Dievo įsakymui - nevok,
5729 5| pietumis nyko iš namų iki septintos aštuntos valandos, kada
5730 2| sakoma, tikrai būtų dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų.
5731 5| idant jos, per ištisas septynias savaites gavėnios nejutusios
5732 2| tinginį, nematydami ligos: kas serga, gula.~ Severja kaip
5733 4| kur buvę, kur nebuvę, vis sėsdavo prie lopšelio, žiūrėdavo
5734 2| čion nesilankė.~ - Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni
5735 5| už visus moterų laižymos. Seselės senai jau buvo tai pastebėjusios
5736 5| nedrįso jos pasikviesti, kad sėstųs. Lydėtojai ją suprato ir
5737 2| tai kainuoja. Jis grojo Severijai, tai, kuriai grodavo paraistėje,
5738 2| padaryti.~ - Sveika gyva, Severiot! Ko taip viena šiandie,
5739 4| nors labai pamažu, darėsi Severjoje, nors ji nenumanė, dėl ko
5740 6| ar sveika?~ Sutartinai siaudžia visi pašaliai, visos kamarėlės.~
5741 2| labai plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg dvi vantos,
5742 5| omine, tik ir sąmone. Visame siaurame Adomuko pasaulyje nebeliko
5743 2| kiemo. Kas sodybą turėjo siauresnę, bet ilgesnę, tas pirkią
5744 5| duokš kiužį! - tarė dėdė siekdamas. Adomuko akyse pasirodė
5745 2| dėde, - atsakė Severja ir siekė jo rankos pabučiuoti.~
5746 4| imtis ir juo kas keletas sieksnių grandyti tekinius: tiek
5747 2| savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.~ Tai vieni
5748 2| ir ilgesį. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia
5749 2| nebėra. Ūkį laiko ir visu kuo sielojas vyresnysis, senai jau vedęs
5750 4| vyriškis, ir ramu, kad ja sielojasi ir myli labai doras žmogus.
5751 5| užsitrenkti. Buvo numanu jo sieloje esant kažin kokios neramybės,
5752 5| darė mechaninį, nebe jų sielų gyvenimą, vienų kūnų: pavalgyt
5753 5| tiems nė motais šeimininkės sielvartai ar tik priekabės, kurių
5754 6| kuriais savo džiaugsmais ir sielvartais galėtų dalytis. Jis jau
5755 3| ir dvi vaškinės žvakės. Sienoje kabojo nuo patrešusio kryžiaus
5756 3| tarp jų užbraukti dviem sienom, ir turi trečią klėtį. Viena
5757 3| klėtis statant iš keturių sienų, katrą skyrium. Bereikėjo
5758 6| varpeliai, harmoningai džanksi signatūrė, ūkia ir žmogaus balsu tai
5759 2| marškiniais ir stikluotu sijonu bei tokia pat striuke, nei
5760 5| širdžiai bloga, net visai silpna. Vargo, kol žmonių susirado.
5761 4| krūtinės, pabaigdama jau silpnai priešintis:~ - Kam čia,
5762 2| tą pačią melodiją. Balsas silpnėja, tolyn einant nyksta, lyg
5763 5| valandėlę, užmigo bejėgio miegu, silpnumo nuimtas. Jis nebejuto ar
5764 2| tai kuo aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios
5765 2| paskaitytų. Jis neabejotinai sirgo ir kankinosi, betgi nenorėjo
5766 5| jiems patiems buvę laiko sirgti net sunkesnėmis ligomis.
5767 2| sumaningai ir tvirtai storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis.
5768 6| pilstytojas ir įnirtusiai siūlo joms grivinas, auksinus,
5769 3| visų ir nebe visur buvo siunčiojamas - buvo kas jaunesnis pavaduoja.
5770 2| sunkiajam darbui, tad ir siunčiojo jį ten, kur jis... padirba
5771 2| eilės jai padavė stiklelį. Siurbtelėjo, paspringo, apsipylė ašaromis
5772 2| degtinės raselės, kurios buvo siurbtelėjus, kai iš eilės jai padavė
5773 5| daugiau. Vis dėlto Dovydienė siuste pasiuto, kai patyrė, jos
5774 5| nė kiaušiniautų neturi ko siųsti. O davei kiaušinį Dovydienės
5775 5| Rapolo tylėjimas dar labiau siutino Dovydienę. Tai kažin, ar
5776 5| dėdę, dabar jam už kaklo skabinėjasi ir rauda, nors neverkdama.
5777 2| jį savo merginos krūtine, skabinėjos jam už kaklo. Kiekvienas
5778 3| pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys,
5779 2| buvo jiems brangiausia ir skaisčiausia visame visame pasaulyje.
5780 5| žodeliai? Ar tavęs nedabojo skaisčioji tavo pačiutė? Dovanok man,
5781 3| metu dangaus, neva nuo per skaisčios saulutės. Dengtis dengias,
5782 5| sveikatos, kuri reiškėsi skaisčių skruostų raudonumu ir puikia
5783 2| saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes
5784 5| apsiėjai su tuo vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra likai, tu
5785 2| niekinimo. Doras, švarus, skaistus vyriškis nei ką žemino,
5786 5| atiduodamas, blyksteria nebuvusia skaistybe ir gęsta amžinai. Ir Geišė
5787 5| faktą pripažino ir su juo skaitės.~ Broliui Rapolui iš
5788 5| dienomis, juoba ne savaitėmis skaitomas. Nenurausi, jis ir pats
5789 5| nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Tu tik imk. Tik neužmiršk
5790 2| Ir tai, kas dabar ant jo, skalbiniai, "dveji", ir tie brolio
5791 2| darbo vieta, nelyginant skalbykla ar kuliamasis jaujas. Per
5792 5| mėsas kapojau, ir šakalių skaldžiaus, ir šeimyną dengiau, ir
5793 5| bus lygu. O neatidavei, skalna likai.~ Taip kalbėjo
5794 2| keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys dėdės Geišės
5795 5| tebejaučia žibintų mažų skambaliukų tilindžiavimą, tebereipsta
5796 5| meiliu ir lipšniu balso skambėjimu. Ir tas vyriškas, nesaldusis
5797 3| rėkavimus ir plūdimus, kuriais skambėjo visi laukai ir praretintas
5798 2| Pukštaičios, ir triumfo balsu ima skambėti, kai pasirodo, pavėlavusi
5799 2| Tikrai sakau, tai toki skanėsai, kokių tegali patiekti labai
5800 5| grūdelius pasėji. Jos tave skanėsais pavilioja tai padaryti.
5801 5| marškinėliais valkstydama, skaniaisiais kąsneliais penėdama.~
5802 2| jam pasirodė ataušęs ir skanumo nustojęs, - išėjo į apluoką
5803 2| viršūnes buvo matyt antras skardis, dešinėj ežeras. Apylinkė
5804 3| girdėjai iš tolo ateinantį skardų ir, tau rodos, neapsakomos
5805 3| girdėjai tokią papliaušką, net skardus aidas ritos trukčiodamas
5806 2| tuo laiku jo muzika imdavo skardžiau gausti, nebe tylutėlėmis,
5807 3| piktus rykavimus iš užu skardžio. Rodės, lyg visa paraistė
5808 2| vainikėlis, pridengti tos pat skarelės kertele, nebeįvyniojama
5809 5| temokėjo po ketvergę svarui (40 skatikų). Taigi pusė šaukšto sviesto
5810 2| atgal nuo nepakenčiamai skaudaus spiegimo.~ - Oi, kas
5811 2| vadintųsi - laimė. Lygiai skaudėję būtų jam širdį, jei jis
5812 2| ir svaigo. Net jai kažką skaudėti ėmė. Nei poterių bekalbėjo,
5813 5| irgi skauda, kaip ir tau skaudėtų, jei koks .galvažudys diržą
5814 3| kompanijoje jie pirmieji mokėjo skaudžiai balsu pajuokti savo dėdę.~
5815 2| Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik
5816 5| nupultų, arba į lietų su skėčiu dangaus skylių uždengt.
5817 4| išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo
5818 6| pačiam urėdninkui galįs skelti į ausį!~ Tabako dūmai,
5819 4| nesumatus. Jei į Rapolo baidymą skeltis būtų drąsiai atsakęs: prašom,
5820 2| išsiskyrėliui. Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose.~
5821 5| to pakumpusio senio kaip skenduolis plūduriuojančio lentgalio.
5822 3| nebesako nieko. Palikęs botagą skersai žagrės galo, delnu kaip
5823 2| vietoj ant ežios jau buvo skersom atsisėdęs gamtos žiogas
5824 2| minkštoje pievoje. Sėdi skersomis lyg našlaitis, neturįs prie
5825 6| pašventoryje bestovint, ir ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo
5826 5| Nors gi šakalių parinktų skiedryne! Žiūrėk, reiks vakarienė
5827 5| tirštėjančios audros nebūtų skiedusi Rapolienė. Ji nuo pat pradžios
5828 5| trobos rūksta, kiek įsnaujų, skilandžių, dešrų! Kamarėlėje sviesto
5829 5| atiduoti tam, kam Dievas skiria? A? Jums mano sveikata tėra
5830 2| ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį galą. Mykoliukas ir Severja
5831 2| kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragyventi amželį.
5832 2| kojose čia buvo didelio skirtumo. Kitų matei kojas, šventei
5833 4| karetkomis". Tai tokių esti skirtumų miestuose.~ Tokiame nuošalėlyje
5834 2| vėjelis būtų jį bučiavęs. Sklaistė jo plaukelius, maukė juos
5835 2| tai tik paprasti gelžiniai skląsčiai, atšaunami bet kokia gera
5836 5| lengvai atšovė prastą gelžinį skląstį, kurs tik vadinosi spyna.
5837 5| Leisk, dėde, mušiu! - ėmė skleisti didelę vyrišką saują mažučiukais
5838 2| pusiau apalpęs! Kokia daili skliausčia noselė, koks jis jaunas
5839 2| meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį.
5840 6| epizodas, tik tos pat žemės sklypas. Dešinėje - juodas baras,
5841 1| lauksi, nes jie bus tavo skolininkai, privalės tave atmylėti.~
5842 2| buvo kažin kokio erzinančio skonį kvapo, dėl kurio ir draugės
5843 2| Buvo taip jauku, kaip geros skonies miestietės gulimajame. Nejauku
5844 2| Bėgo Severja namo kaip skraistė, dar greičiau neg iš namų,
5845 3| jautelius už daromas jiems skriaudas ir, kiek galėdamas, teikės -
5846 2| Mykoliuk... ačiū tau už skripkavimą... ačiū... labai ačiū...
5847 2| ačiū... Ak, kaip gražiai tu skripkuodavai...~ Ir ėmė kukčioti.
5848 2| brrm, ir suprato, jog skripkuotojas savo stygas perdilino. Mykoliuko
5849 4| uosių, ąžuolėlių, alksnių, skroblų, epušių, karklų, žilvičių,
5850 2| delnu perbraukė jai per skruostą.~ Severja nesipriešino,
5851 4| pakiemiais elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaigė dubti. Jis palinko
5852 2| Antai jis sėdi įdubusiais skruostais... Ir jį jos mergytė gaus
5853 5| kuri reiškėsi skaisčių skruostų raudonumu ir puikia šiaip
5854 2| uždribtų. Ir vėl bučiavo skruostus, kaktą, lūpas.~ Vykino
5855 2| tik vartoti, ne į savo skrynelę pasidėti ar išsinešti. Jo
5856 2| stygoms, pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų
5857 2| Ag nematome sekėjo, kai skubinamės pasveikinti jo ponią ar
5858 3| tuo ir tenkinies. O jie skubinas savuosius išskrisdint į
5859 2| ką čia daugiau štinkate? Skubinasi? Kad galėtų laiku sugrįžti...
5860 3| turėjo padaryti gera.~ Ir skubinos į laukus, į pamiškę, kur
5861 3| sutartinė trijulė; artojas ne skūrlupys, ne įpykėlis pergelta širdimi,
5862 2| džiaugies, kai negera - skursti, - ką gi daugiau bedarysi?
5863 5| lietų su skėčiu dangaus skylių uždengt. Ateis vasara, ir
5864 2| rytiečių čalmą.~ Severiotė skyrėsi nuo kitų mergaičių nebent
5865 4| nematyt... Kažin kur jis slapstosi nuo jaunos savo pačiutės...
5866 2| rodės, ims ir įspės kitą, slaptąją jo intenciją, pažiūrės į
5867 6| Argi kalbama balsiai apie slaptąsias jeibes, nors gerai žinoma?
5868 4| giliai sruveno upelis. Jo slaptinga tėkme galėjai niekieno nepastebimas
5869 4| kol gydytojas užtinkąs tą slapuką neramintoją ir praduriąs
5870 2| buvo savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo.
5871 4| švariu, nesupelėjusiu, sausu slėgtuvu. Tereikia pasaugoti, kad
5872 2| paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į
5873 4| pasturgalį nuo suolo, pamažu slenkas, rankom vis dar tebesudėtom
5874 4| tikro tol buvo matyti, nes slėnys buvo kelių mylių ilgumo.
5875 4| neramino. Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo atminimuose,
5876 5| buvę galima įtarti juos ką slepiant. Nekaltieji srėbė išalkę:
5877 3| pajuokimų nesuprato, tai ir slėptis nebuvo ko. O Mykolas visa
5878 3| draskyk rugienas.~ Taip ir slinko metų metai, lyg nepertraukiamą,
5879 4| viešnią į kairį šoną, kad slinktųsi palei suolą į stalą.~
5880 2| Kažin kodėl kaip tik per šią slopą, namie ir dabar eidama,
5881 2| Tarytum dabar tik, šią slopią dieną berymojant jam ant
5882 2| sakės: regi, kaip šiandien slopu, drabnu, ir vis dėlto kaip
5883 2| atidūlinti paraistėn. Oro slopumas visus darė nerangius. Visi
5884 2| Graži graži lietuviškai smaili noselė.~ - Kad nebūt
5885 2| labai išmintinga virėja savo smailižiams.~ Rudi, melsvi krembliai
5886 4| šypsosi, ranka parėmusi smakrą.~ - Iš dvaro virėjo nesimokiau.
5887 6| atsirado nebetikras žmogus? Smala nematai ir tos dešimties:
5888 4| kaimynė, ir akys jai blizga smalsumu, kas nauja dabar Rapolo
5889 2| šluotelės, vis dėlto ėmė smarkiau alsuoti.~ - Tijūnas ateina, -
5890 6| tylėjimas buvo daug sunkesnis už smarkiausį pjovimą. Imtų prikaišioti,
5891 4| nuo vyro! Žinai, koks jis smarkus!.. Ginasi visomis pajėgomis,
5892 2| ėmė smilgeles, ašarėles smaugyti, į vieną šluotelę dėlioti.
5893 2| jį, patylomis pašieps, ir smek kiaurai! Rapolui rodės,
5894 5| man pačiai!~ Ir pasukė smilium Dovydienei po nosim, tačiau
5895 2| raudonos ir kiek išvirtusios, smilkiniuose tvinksėjo. Sėdėjo, draikė
5896 2| Geišė.~ - Padaryta... - smilkterėjo jai per galvą, ir visa nutirpo:
5897 5| kitaip susidėjęs, kad ne tie smūgiai, kurie netikėtai ant jų
5898 5| neatmušus nei mažo, nei didelio smūgio. Ji darėsi lygi Dovydienei
5899 2| tokiuo įnirtimu patraukė smuiku: "Kai noriu, rimtai dirbu",
5900 2| prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš
5901 2| Dabar širdis tevirpėjo smulkiai, lyg kutendama. Per visą
5902 4| prigavikai. Šep, šep, šep smulkiais savo lapeliais; rodos, niekur
5903 2| ir dūsavę, ir jie dabar snaudė. Dėl namų sargų, šunelių,
5904 2| Mykoliuk, Mykoliuk, ar snaudi?~ Tylutėliai, paslaptingai,
5905 3| pat padirvyje susitraukęs snūdo ar savo svajas svajojo,
5906 3| Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis
5907 3| artojas abiem perbraukia per snukius, išleisdamas neapibrėžto
5908 1| kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes
5909 1| santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.~
5910 4| prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta,
5911 4| arti kurių nė žolė nežėlė. Sodas buvo užleistas, priaugęs,
5912 4| Užpakalis buvo į saulę, užtat sode, kurs nė savo didumu nebuvo
5913 2| geltonumu didelis šiaudų sodelis ir didelė šv. Dvasia ar
5914 3| dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius
5915 2| neapčiaupia dantų kvailokas sodietis, kada jį kalbina ponas,
5916 4| trys buvo palaukėmis ir lyg sodinte prisodinti. Balta balta,
5917 4| rūtoms mėtoms, lelijėlėms sodintis.~ Šešėlis šešėlį seka.
5918 6| nebėjo, tik pavalgius į sodžių, kur jaunimas ūžia. Sėdėjo
5919 2| vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga
5920 2| Motinai širdį fiziškai sopėjo, lyg gumbui pakilus. Taigi
5921 2| kunigaikštiją, su visu jos sostu pavedęs valdyti ne vyresniajam
5922 6| žemei - altoriui, Dievo sostui, sėdas, stoja, limpa į gurguolę
5923 3| blogesnio už maitą ir vilko sotį. Bet kiek reiškia vienas
5924 3| operaciją.~ - N-e-e-a, vilko sotie! Užmigote?!~ Ūmai supyksta
5925 2| valaką išgyventuva ir būtuva sotu. Man taip gera arti ar šiaip
5926 4| nebuvo suskurdę, buvo gana sotūs, dvarininkas jų pernelyg
5927 2| jautri nosis galėjo pajusti spalgenų ir bruknių kvapelį, jei
5928 3| lyg Laumei nubraukiant jį spalvotąja savo juosta.~ Šitie paskutinieji
5929 2| abiem rankom lyg malūno sparnais aukštyn pamodamas ar paketinęs
5930 5| rūmo iškėtė šikšninius savo sparnus ir nebejudėdamas įsmeigė
5931 5| 2] ~ Jauna, darbšti, sparti ir pagalinti Severja ligi
5932 2| niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė
5933 2| nebeužmirš niekados, kaip ji spaudės į jį savo merginos krūtine,
5934 2| pasinaudojusi tik jo rankom jai spaudžioti ir glostyti, lūpomis jai
5935 2| pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama
5936 2| pasakęs - tai krembliautoja specialistė. Be to, jos veidelis buvo,
5937 3| vienas, kurs ir virto jo specialybe - orė.~ Baudžiavų laikus
5938 2| ir, lyg jo nepažindama, spiegė kaip šunų apnikta mažmergė,
5939 6| Nei kruopelės sviesto! - spiegia moteriškas balsas.~ -
5940 2| nuo nepakenčiamai skaudaus spiegimo.~ - Oi, kas čia? Tai
5941 2| zliaukomis, kurios pūdė spielčius; spielčiai nebelaikė stiklo
5942 3| saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime auksinais
5943 3| visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei pačią žemę.
5944 3| iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių
5945 5| iš lėkštelės, kurią rado spintoje, pavalgė, ir pasidarė jam
5946 5| nuobraukuose. O jisai čia pat spirinėdamos, kad norsgi plakelį pakeltų,
5947 2| laistomos. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti
5948 2| Tfu, pondieu mylėk!.. - spjaudės ir ko nemušė savęs per veidą.
5949 2| darbais, kaip neišlavina jokie sportai. Stiprios gamtos stiprūs
5950 3| aukštyn kupromis išvirtę sprandai, tiek, tau rodos, galingi,
5951 2| vyrišką raumeningumą. Palinkęs sprandas, kai žiūri iš kupros, pažiūrėjus
5952 2| buvo, lyg palenkdama galvą sprandelyje.~ Severja Pukštaičia
5953 2| galo maloniai, kažin kas spraudės be galo baisiai. Viena ir
5954 5| geriau aš lazda raitas, - sprendžia Adomėlis ir kelia koją.
5955 4| valakėlio... Eikit, eikit, sprokit... ~ Geišiai sėdėjo kieme
5956 6| duris, knapsi per akmeninius spryskus, užmiršdami kepurėmis užsidėti.
5957 2| pabūgo, kad ūmai it balandis spurstelėjo mergaitė iš Geišės rankų,
5958 6| nusinuobodžiavusią žemės ūkyje širdelę. Spūstis mūrinėje, jankelinėje, maušinėje,
5959 5| Atsigavėt Adomukas spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė
5960 2| drūtą pušį, ne žemėje, tik sraigiu aukštyn, tai net akys raibsta.
5961 5| ką slepiant. Nekaltieji srėbė išalkę: tiems nė motais
5962 2| uždas, jog iš tų dangiškųjų sričių į žemės vargus ir kartybes
5963 2| šaltyje artinantis šilumėlės srovei. Severjai praėjus, jau buvo
5964 4| ir malonus. Giliai giliai sruveno upelis. Jo slaptinga tėkme
5965 6| nevalgius" į bažnyčią, destis į ss. Sakramentus, bėjo labai
5966 5| prapliupo tokiuo graudingai stabdomu verksmu, jog kunigas net
5967 2| ką ten nepaprasta. Sėdėjo stabu ištikta.~ O viduje Rapolas
5968 2| Rūtelės neužaldavo, tik staigiai kluptelėjo čia pat prie
5969 5| ligi pat pietų, kada reiks stalan sėstis. Ar aš neapsidirbu?
5970 6| bepakeldami; dunda nieko nekaltas stalas, į kurį dideliu kumščiu
5971 3| Priešais duris stovėjo staliukas, ant staliuko maldaknygės
5972 3| duris stovėjo staliukas, ant staliuko maldaknygės ir dvejetas
5973 6| žmonių, susispietusių aplink staliukus, rodos šešėliai pragaruose,
5974 6| visi artimieji didžiajam stalui labai nustebo ir per negražiai
5975 2| nuo blusų.~ Pagaliau stambių paplokščių akmenų takas
5976 2| Pakirdo Severja visa stangi, taip smarkiai ir bailingai
5977 2| Ūmai visas jos kūno stangumas kažin kur dingo. Dabar širdis
5978 3| susidarydavo dvi klėtis statant iš keturių sienų, katrą
5979 5| prisipirko žemės netoliese, statė ten gyvulius, ėmė gauti
5980 5| to Severja nematė. Ji ėjo stati kaip stulpas. Stačia išstovėjo
5981 6| būreliais rinkoje stoviniuoja statikuoja be tikslo, o reikalu; kiti
5982 4| priaugęs, dar aukštais statiniais nuo vagių, piemenaičių aptvertas.~
5983 2| karpytus uostus ir gaidžio statumu, visas nušvitęs, išėjo į
5984 3| rezignacija, jis darėsi status, kai stovėjo, nužemintai
5985 2| sugriausdavo, kai nueidavo gubų statyti: regi, kiek, kaip gražu,
5986 4| prisodinti. Balta balta, kaip stearininių Dievo žvakelių pridegiota.
5987 5| tampri, plieninė. Tai tik stebėjais dabar pasidariusiu jos lėtumu.~
5988 6| Juoda, pilka, balta. Kaip stebėtina viena tarp gamtos ir jos
5989 4| būtų su saiku. Taip turėjo stebėtis Odisėjas, nežinodamas, iš
5990 2| ilgai priiminėjai, kaip stebuklingasis paveikslas tikinčiųjų maldas
5991 2| ir pasitikėjimą. Ir darei stebuklus: jį, vargšą, darei laimingą,
5992 2| žengdama, kaip per lenktynes, stengdamasi, anot to, aplenkti savo
5993 2| akis šmišinėjo ir galbūt stengėsi nejučiomis įstrigti. Severja,
5994 2| atstojai, ko tik jis kitur stigo...~ Severja ėmė dairytis
5995 2| ketvirtainiu langu keturiais stiklais: vieną į kiemelį, antrą
5996 6| karčiamos, tarška buteliai ir stikleliai; klykauja žmonės apsiblausę,
5997 6| nešvarius, niekad nemazgotus stiklelius. Garuoja begeriant. Rūgštus
5998 2| spielčius; spielčiai nebelaikė stiklo kvartkų, kvartkose plyšiai
5999 2| padaryti, kietai apsitempdama stikluota liemene, klotinine ir karpyta
6000 2| žemiau juosmens. Toks pat stikluotas apsagaliokas buvo apytrumpis,
6001 2| baltutelaičiais marškiniais ir stikluotu sijonu bei tokia pat striuke,
6002 6| dirva ir pieva taip pat stilizuoja, kaip vikšrelį lapas ir
6003 4| ko čia bežiūrėsi, ko jis stinga ar ko per daug yra. Argi
6004 5| jautė.~ Rapolo lavonas stingo paliktas. Kunigas įėjo į
6005 5| nosis mėlynuoja ir pirštai stingsta! Dabar lyja. O, kad tave
6006 5| nebeišliejo nė vienos ašarėlės. Ji stingte sustingo. Rodės, nė akys
6007 4| kad į ją nuolat stebisi stipras, nors ir nebejaunas vyriškis,
6008 2| pasaulyje juk nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės,
6009 2| neišlavina jokie sportai. Stiprios gamtos stiprūs padarai.~
6010 2| parnešdavo jam kokių senų, dar stiprių šikšnų, kurias šikšnininkas
6011 2| nykstanti, buvo tokio pat stipro kūno, taip harmoningai išlavinto
6012 2| sportai. Stiprios gamtos stiprūs padarai.~ Šmūkštelėjo
6013 4| paleidus", ne jis gaus badu stipti, tik tie "tinginiai žmonės".~
6014 2| neužšovusi, pasileido kaip stirna šokinėdama per atšlaimo
6015 5| įsmeigė savo vyzį kiaurai per stogą, per lubas į vidų. Ir visi,
6016 5| jau tiek pat atsieina su stogų, pamatų, krosnių taisymu.