| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Juozas Tumas-Vaižgantas Dedes ir dedienes IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
bold = Main text
Part grey = Comment text
7017 2| švelniai, atsargiai, lyg tai vėjelis būtų jį bučiavęs. Sklaistė
7018 2| nejusdamas rankom pasirėmė vejos ir kažin kaip nukėlė save
7019 2| pilnų metų - bet kokiems vekseliams pasirašyti, vis dėlto tėvai
7020 3| plačias įžėlusio dirvono velėnas. Galvos lyg pačios savaime
7021 4| tekinius: tiek daug ant jų vėlės glitaus ir tiršto purvo.~ -
7022 4| nei paleisti, kad eitų sau velniop.~ Mužikams buvo aišku
7023 4| net savo sielą gera valia velniui pardavęs ir jau imamas į
7024 5| nieko? Ir maitink tu jį veltėdį. Karšatis karšatimi, o tinginys
7025 5| kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais, paskui kad ir tikrai atidirbtų
7026 5| prikaišiojusi, ji turinti maitinti veltėdžius; vis nebuvo dovanojusi tiems,
7027 3| pamažėjo. Beliko bulbės. Vėlybieji vasarojai tyčia dar laikomi
7028 5| bažnyčios. Adomukas jau patyrė Velykių buvus: iš po jo priegalvėlio
7029 3| plaukus, pažiūrėjo, be ne vėlyvasis inkstiras ar koks šašas.
7030 2| nekirmijusių, neapglebusių. Te sau vėlyvesniems krembliautojams tokie lieka.~
7031 5| Rapolas buvo tikrai išdykęs - vengė mažiausio darbelio, kaip
7032 2| Mykoliukas šoko iš šiaudų kaip iš verdančio vandens. Ne, jis dabar nebenori
7033 4| Baudžiauninkai, žinai, kaip vergai, darbą dirbo per prievartą,
7034 4| samdytomis pajėgomis, tik vergais. Gražūs jie buvo, tie trobesiai,
7035 2| Geišei jis tebebuvo tas pats vergas, pastumdėlis, vaikiščias,
7036 5| dabartinė dviguba darbininkė, vergė dėdienė, svetimų namų inventorius,
7037 4| bailė: ką gi mes bedarysime, vergų nebtekę? Ir Šv. Raštas sako: "
7038 5| klausytoju - Adomėliu.~ Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas
7039 2| bent kiek patogiau gyventi verguvės laiku. Nebūtų jo buvę Aužbikuose,
7040 2| krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios pasupti. Paskui nešiojo
7041 2| išsigandęs, kad kas jo nepamatytų verkiant ir neimtų domėtis ir teirautis,
7042 4| pakirsdavo. Net kūdikėlio verksmas rodės jiems saldžiausia
7043 5| tokiuo graudingai stabdomu verksmu, jog kunigas net krūptelėjo,
7044 3| vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant
7045 3| O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių,
7046 2| gi daugiau, rodės, bebus vertas gyvenimas?~ Ir Severją
7047 5| Rapolienė jautė savo vertybę, jautė nesanti nuliekamas
7048 3| rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną.~
7049 2| Tik tai buvo ne raiščio veržimai: tai savaime buvo įsismaugę,
7050 2| egoizmo pasipriešinimas, tas veržimasis į savo ateitį, kurs buvo
7051 5| pats velnias pagiriomis vėsinas! O, kad tave devynios -
7052 2| grėbti:~ - Mykoliuk, veskis mergas!~ Reikia vežti:~ -
7053 5| jis, paėmęs jį už rankos, veste nusivedė į klėtį, kur stovėjo
7054 4| priešininkai, nė vienas nebuvo nė vestuvėse, visi tik peikė ir koneveikė
7055 2| visam savo amžiui. Griežė ne vestuvininkams - jai griežė. Griežė lig
7056 2| save abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už
7057 5| sienos stovėjo du kemsai vėtytojam pasisėst ir spinta ne spinta -
7058 4| tokios galybės, nors vežimais vešk, - džiaugias Rapolienė,
7059 5| sukalto, giliai į paprastas vežėčias įstumto karsto nė nesimatė.
7060 2| būtų nekaip Pats-Pamarnecko vežėjui povo plunksna...~ Ir
7061 4| kitokių tokios galybės, nors vežimais vešk, - džiaugias Rapolienė,
7062 1| atlaidų grįždami, vienas vežimas, antras, trečias... Kai
7063 2| dirbęs, ką, kur ir iš kur vežiojęs, kas yra padėjęs, ūdijęs
7064 2| veskis mergas!~ Reikia vežti:~ - Mykoliuk, vežimų
7065 2| pasakytų man: "Ateik pačiu vidunakčiu, į patį tamsųjį tankį, pačioje
7066 6| moterų baltagalvių. O per vidurį - tuščia ežia, kurios nei
7067 3| jauja! Ko gamtos motinos viduriai neišnešiojo, to jaujoje
7068 4| lygumos.~ Esą tokių vočių viduriuose. Imą darytis pūlių, o aplink
7069 2| nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė,
7070 2| pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais,
7071 6| pražuvo Dovydams vienas vidutinis pinigas. Per visą.savo amžių
7072 5| Tik ji buvo įgudusi savo vieką darbu gaišinti. Juo ji žydėjo
7073 2| gamtai tėra akordas, negi vienaip ir tu jam įtarsi. Negi kas
7074 6| žemės kilojamą darbą. Dirba vienais raumenimis, žiūri į tą vieną
7075 6| bent dukart per metus. Bet vienąkart prairus teisybės maišeliui,
7076 4| paslaptingai į ausį pašnibžda.~ Viename didžiausių Amerikos miestų
7077 6| įsispitrėjimo punktą, visi jam kalba vienan balsan.~ - Geišien, a
7078 2| dalykus, prikaištį ir skarelę, vienaplaukė, basakoja, užtat baltutelaičiais
7079 2| antrą - rūtų vainikėlį. Vienaplaukei rodytis žmonėms buvo neleistina,
7080 6| ką suartas pūdymas; tai vienaplaukių vyrų galvų. Kairėje - baltas
7081 2| gimimo vietelė. Ji buvo vienatinis žmogus, kurs mėgo ištaigą
7082 5| sviesto ir lydytos grietinės, vienatinių dalykų, kurių buvo lengva
7083 1| tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.~
7084 2| susidarę patys sau, sau vieniem, kurio pavydu buvo, kad
7085 5| laimi, kiti pralaimi, destis vieniems vis kliūva pjauti, kur storiau
7086 3| pasakoma!~ Apgižo senas vienišas, nes gyvenimas nevienišo
7087 2| kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragyventi amželį. Moterų
7088 6| vienoda visų eigastis, net vienodas vyrų stovėjimas ar sėdėjimas,
7089 6| tingėti, lyg nuobodžiauti. Vienodumas jam pakyri, kaip ilgokai
7090 2| Šoka ypatingai. Susitveria vienom rankom už pečių, už pažasčių,
7091 5| pasižiūrėt į akis, ir jau į vienus tiesia rankas, kad juos
7092 2| po pirkią, po namelį, net viesulą kėlė. Tai kur čia švaros
7093 2| bailės ateinančios audros viesulo, kurs pagaus vieną jų, pasuks
7094 6| smarkiai papūtus audros viesului. Visi laukia pasilgę, nekantrauja.
7095 2| atėję į darbus, stovėtų savo vietose, bent ponų akyse. O jiems
7096 2| suklostyta, tačiau mečmergės (viešai įsižagusios) turėjo pakaušį,
7097 4| tvorų laukas, per kurį net viešas kelias ėjo. Aplinkui išmėtyti
7098 4| puikiausio prospekto, kur viešbučiai stovi 20 aukštų, mačiau
7099 4| dviejų šonų tiesės didžiausi vieškeliai, kuriais dieną naktį dundėjo
7100 4| Rudenį ar pavasarį panoręs iš vieškelio į Saveikius užsukti, gaudavai
7101 6| išėjus iš namų pas Dievą į viešnagę, gera gražioje kelionėje,
7102 6| buvo gera, kaip pas dėdę viešnagėje. Vis dėlto visi artimieji
7103 2| žiedų kvapas.~ Ič gerai viešnelei Severja išsinešdavo šaukštą
7104 2| mintims, savo valstybei, kur viešpatauja karaliūnaičia, kaip dabar
7105 6| kuri jam ne tik atilsis Viešpatyje, bet ir daugeriopas džiaugsmas.
7106 3| neužkliudydamas.~ Metai vijo metus. Keitėsi žmonės. Šiukštų
7107 5| laidotuves, bet ir nebe taip vikri ir greita kaip pirmiau.
7108 4| nesamas dulkes ar šiaip ką, ir vikriai ima suktis aplink savo puodynėles.~
7109 6| taip pat stilizuoja, kaip vikšrelį lapas ir šakelė, kuriuo
7110 6| jis nuo priešų slepias. Vikšrelio nebeatskirsi nuo nulūžusios
7111 4| kelia, tik - krembliauti vilioja...~ Vienas Saveikių biržis
7112 2| jau čia miškas, kad tiktų vilkams ar net meškoms stoti. Nėra
7113 2| daugiau prabėgti.~ - O jei vilkas, meška - am? - pabaidė Geišė
7114 2| miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos
7115 2| brolio ar brolienės "duoti" vilkėti: tik vartoti, ne į savo
7116 2| visą perėjo lyg kokia miela vilnelė, nuo pakaušio, sprando ligi
7117 4| aukštų, mačiau gatvelę lyg Vilniaus Šnipiškių; sudužusią medinę
7118 2| apdarą dirbos iš didelės vilnonės, tik labai plonos skaros -
7119 3| nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo jis
7120 6| ji, kaip skiedrelė upės vilnyje, nuliūliavo ten, kur visos
7121 2| žaidžia, visą vežimą tik vilpš už galo, jei užkliuvo. Uostai
7122 2| paprastai darė, paduodamas vilties. Oras sudaro gyviams nuotaiką,
7123 3| ariant, akstino, įkaltos vinies.~ Dvylis, laukis ir artojas
7124 2| atšaunami bet kokia gera vinimi, bet kokiu raktu.~ Menkutė
7125 4| kurių tik yra Lietuvoje: vinkšnų, gobų, šaltekšnių, putinų,
7126 2| teks badu numirti... Ir ėmė vipčioti, nes ir dabar buvo alkanas.
7127 2| nevalgęs, - rytą virtas viralas jam pasirodė ataušęs ir
7128 4| daisia, leisk mus nors į viralinę ar į aną senąją klėtelę,
7129 5| tik virė, į stalą nešė, viralinės dabojo.~ Ir atsimainė
7130 4| parėmusi smakrą.~ - Iš dvaro virėjo nesimokiau. Ne tokia jau
7131 5| anksti kėliaus, ir pusryčių viriau, ir mėsas kapojau, ir šakalių
7132 5| svogūnų lukštais juos motutė virino. Pagriebęs į abidvi rankeli,
7133 6| balsu tai gieda, tai rauda virpa vargonai, mistiškai, nesuprantamai
7134 4| kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia ranka. Dėl to jam visų labiausiai
7135 2| sieną iš oro klėtelė visa virpėjo ir ūkė lyg tuščias puodas.
7136 2| labiau, kad pradėjo lūpos virpėt, ir ji niekaip neprarijo
7137 2| išsižiodami. Ėmė drabnumas, noras virsti ant šono. Bažnyčioje žmonės
7138 3| ragą, idant velėna juoba virstų į tą pusę; Žmogaus kepurė
7139 2| valgęs, ką nevalgęs, - rytą virtas viralas jam pasirodė ataušęs
7140 2| kaimas, išsitiesęs ilga virtine abipus neapsakomai purvinos
7141 5| ruoštųs ir budėtojams valgymo virtų kviesti.~ Išlydėjo Rapolą
7142 5| gyvybę jame besibaigiant, jį virtus pūzru, kurio viena dalis
7143 6| jau trečia karta dėdėmis virtusi sulig tų pačių nesimainančių
7144 4| matydavo Rapoliene Geišiene virtusia Severiutę Pukštaičią. Nuo
7145 2| viskas sutrūkę, visi kinkymai virveliniai, ir tie jau supuvę. Rišu
7146 2| ant tam tikro ilgumo balsų virvės pririšti.~ Toli toli
7147 5| nepagestų ir neatsisakytų virškinti.~ Geišių Rapolas, Dėdė
7148 2| plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg dvi vantos, surištos
7149 4| neįdėję už tris dešimtis su viršum metų kuo ištikimiausios
7150 4| senų, kreivų, nugenėtomis viršūnėmis. Jie ypač nemalonų darė
7151 5| dukart didesnė, o tu imies už viršutinio galo. Va, tau rankos ir
7152 3| piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi
7153 3| Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip
7154 2| ir pasakojąs, sudėdamas visokias pasakėčias apie seną vyrą
7155 5| Dovydų namus, tuoj kibo į visokiausią namų ruošą ir liuobą. Iš
7156 6| geriausia didelėje medinėje su viškomis aplink visą navą, pilnoje
7157 2| žvėrelėms gana žąsienos ar vištienos. Kam čia joms - mergienos!~
7158 2| pečeliuje (papečkyje) laikomos vištos, kai imdavo iš bado kelti
7159 5| suolo ir ėmė šnekėtis apie vištų perinimą, žąsiukų apsaugojimą,
7160 2| dulkėmis gynės nuo ėdančių jas vištutėlių. Tik pratęs žmogus neknapsėjo,
7161 2| žolelėmis, daisia, kaip vištytė, ruošdamasi perėtų. Ė, ką
7162 4| nuobodžios lygumos.~ Esą tokių vočių viduriuose. Imą darytis
7163 4| dienas, gers karčiamėlėse ir vogs viską iš dvaro.~ Dvarininkams
7164 4| badu visi, kai nebegaus nė vogti ko. Sukirmys, "degutą bedegdami" -
7165 6| kilsterėjo nepasitikėjimo voką ir švirkštė garavo į visas
7166 2| Tačiau ir per užvožtus akių vokus ėmė jaust įsiveržiančią
7167 2| Rusai tokias naktis vadina "vorobjinaja noč (žvirblių naktis)".
7168 2| balsų traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji
7169 2| artinos į juos bent dvi voros žmonių.~ - Mykoliuk,
7170 2| pabalkiais, sąsparose nė vortinklėlio. Sienose, kur neprikabinėta
7171 2| miestelio link, nors lig votyvos, atseit dešimtos valandos,
7172 4| ūmėdžių, grūždžių, paliepių, voveruškų ir kitų kitokių tokios galybės,
7173 4| paukštyte mylimoji, mano tu voveryte greitoji, kaip tu, nėra
7174 2| Jos taip pat žaidžia kaip voverytės, nors didžiulės. Jų laipumas
7175 2| Nelabai tai buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės kresnos
7176 5| lanko, tryško lyg plieno vylos ir nežinojai, kuo nuo jų
7177 2| Bizus visos mergaitės vyniojo aplink galvą, kuri vieną
7178 6| svietas tebuvo - ji pati ir vyras, dėl kurių būvio reikėjo
7179 5| Taigi gynė ir vadavo savo vyrelį. Ir būtų jį išvadavusi,
7180 2| prisidėti, kad nebuvo jo eilės vyreniųjų. Lengva širdimi, nemažu
7181 2| sostu pavedęs valdyti ne vyresniajam sūnui, kurių buvę visas
7182 6| jaunimas ūžia. Sėdėjo lovoje su vyresniosiomis moterimis, balsiai juokės,
7183 2| trimis dešimtimis metų vyresnis, turi pretenziją pasigauti
7184 2| likę vienu du: jis, visų vyriausis, ir brolis Dovydžiukas,
7185 5| balso skambėjimu. Ir tas vyriškas, nesaldusis meilumas vyriškai
7186 2| akis išvertusi, veizėjo į vyriškį ir, lyg jo nepažindama,
7187 2| Nejauku čia būtų buvę tik vyriškiams. Bet jiems čia nebuvo vietos:
7188 5| padėjėju? Ar mano darbai - vyriškio darbai, ar ką?~ - Ak,
7189 2| buvo ir be priedų, o tvirto vyriško juosmens nė raišiodamas
7190 5| lengva buvo jam neįžeisti vyriškos Adomuko sąmonės.~ Be
7191 2| į kraują, ten gyvena ir vysta, o tu karščiuoji savaitę,
7192 2| laipumas nepasakomas. Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą
7193 5| nebejudėdamas įsmeigė savo vyzį kiaurai per stogą, per lubas
7194 2| pridėti, kur nebūtų kaip yla įdurta. O Severjos kakle,
7195 2| akimis, taip badė jomis lyg ylomis, jog tasai svavalingumo
7196 3| vienatines laimės dienas, ypačiai veiksliai - Severiutės vestuves.
7197 2| jos stuomuo nedarė jokio ypatingo įspūdžio. Tokių mergelių
7198 2| šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn
7199 5| ir šeimyną dengiau, ir zakucininkus maitinau ir maldžiau, kad
7200 2| žymu buvo - daisia, iš: zdaje się. Nuo to ir patį kaimiečiai
7201 2| visi užburbėję bjauriomis zliaukomis, kurios pūdė spielčius;
7202 2| visu delnu suktinai nusukė zūbelius, kaip nugriežiama lapai
7203 6| reikalu; kiti ergeliuojasi zuja užeigose, vis naujų pažįstamų
7204 5| darbelio, kaip žydas per šabą, net tokio, kurs nereikalavo
7205 2| pagreitintą jo žingsnį, ne tokį šabasinį kaip kitomis poilsio dienomis.
7206 5| draugui.~ Prisirinko šakalėlių, susikūrė ugnelę, susėdo
7207 6| nebeatskirsi nuo nulūžusios šakelės, drugelio nuo atšokusios
7208 4| kiekvieno lupk tošį nors nuo pat šaknų.~ Biržiai visai kitaip
7209 4| vis stovėjo ūksmėj ir lyg šalčiu dvelkė pačią vasarą. Užpakalis
7210 3| nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo jis gerokai
7211 4| darbininkės dabar pačios šalinos nuo pralaimėtojo jaunikio,
7212 2| gera? Nei Mykoliukas žmonių šalinosi, nei į juos dėjosi. Patekęs
7213 3| tikrenybė su svetimais, šaltais, neprietelingais, bent jam
7214 5| kažin kam plėšte nuplėšei šaltekšnio šakelę. Gal dėl to, kad
7215 4| Lietuvoje: vinkšnų, gobų, šaltekšnių, putinų, šermukšnių, uosių,
7216 5| niekam, o žiūrėk, kokią šaltekšniui padarei žaizdą, kiek luobos
7217 2| kvartkose plyšiai leido šaltį. Žiemą buvo storu šepečiu
7218 2| tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį ir
7219 5| avinėlis. Ji dabar kaip šalto vandens bijojo palikti viena
7220 5| kiekvienam stačiai į sąžinę. Šaltos, bereikšmės akys, nežinia,
7221 5| ir, visus kitus rūpesčius šaly palikęs, vien begydys savo
7222 4| žemės išsiviręs: nereiktų nė šarmo, - gėrėjosi ūkininkai.~
7223 3| suprato, jog visi tie baisūs šauksmai ir pliaukšėjimai ne jiems
7224 6| prieinant, tik iš tolo, didesniu šauksmu. Taigi ir degtinė padaro -
7225 2| negalima buvo jo kitaip šaukti kaip malonėjamu žodžiu:
7226 5| arti pilnio sviesto. Ir net šaukštas įdėtas, kuriuo kabinama.
7227 5| kuriuo kabinama. Dėdė padrožė šaukštu palei paviršę ir padavė
7228 3| Nusiprunkščiusi, dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei
7229 3| vėlyvasis inkstiras ar koks šašas. Nykščio naga, didumo sulyg
7230 5| eidamas į kaimą.~ - Še tau lazda. Jok raitas, su
7231 5| perlūžime atsiranda tiek daug šeberkščių iš abiejų galų, jog niekaip
7232 5| čiagi dabar kas? Ar mūsų šeimininkei ūmai Dievas davė? A, tai
7233 6| kuo geriausiai ją įtikino šeimininkus aiškiai numanant, nebe įtariant,
7234 4| pradirbę trenksme ir lerme, šeimų karaliai grįžta čion pietauti,
7235 5| nebereikalinga sunkenybe visai šeimynai. O teturėdamas apie pusseptintos
7236 5| ta trijulė, lyg atskira šeimynėlė didžiulėje Dovydų šeimoje.
7237 6| draugingai sugyvenančioje šeimynėlėje. Širdys tirpte tirpsta,
7238 5| išsikovoja galų gale vietą Dovydų šeimynoje, be "dėdienės" vargu bebūtų
7239 2| daisia, kitiems metams šeimynos?.. Daisia, kvaile, tavo
7240 6| pritardama bernaičių negražiam šėlimui ir neva juokais pati ėjo
7241 2| nieko nebematė, net tikrųjų šelmybių. Vis galvojo galvojo tą
7242 2| Mykoliukas ėmė matyt Severiutę šenjuo iš tolo ateinant ir daugiau
7243 2| išsitraukė iš už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo,
7244 3| žygiavos, savo jautelius šėrės. Visą savo tikrai moteriškai
7245 2| išsitraukė iš už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo,
7246 4| gobų, šaltekšnių, putinų, šermukšnių, uosių, ąžuolėlių, alksnių,
7247 5| galva ir baigė:~ - Nei šermukšniui, nei kriaušei, nei obelei
7248 6| aplink staliukus, rodos šešėliai pragaruose, plačiai mostaguoja
7249 4| ji tuo gynėsi nuo pirmojo šešėlio - nuobodumo, kurs vis labiau
7250 4| lelijėlėms sodintis.~ Šešėlis šešėlį seka. Šis antrasis
7251 4| šviesoje nebūtų atsitikę šešėlių.~ Rapolienė krembliauti
7252 4| ryto metą tesulaukia penkių šešių, ir daryk tu ką bedarąs:
7253 6| Kmyninės... Alaus du... visus šešius!!!~ Žinai paskubos darbą.
7254 3| pusių, nujau, bene lygios šiai šventenybės: iš vienos pusės
7255 2| Kaip tu taip ir padarai! Šiandei penktadienis, nėra ko valgyti
7256 3| karštuvu braukia vienam šiapus nugarkaulio. Perbrauktų
7257 2| pamatė, koks jo veidelis per šias savaites sulysęs! Lyg Dievo
7258 3| kaip klojime auksinais šiaudais, ilginių pėdus treknais
7259 2| nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje -
7260 4| aukštu ir medinis. Frontu į šiaurę, jis vis stovėjo ūksmėj
7261 2| nebebūtų kas beužstoja, kai šiaurus vėjas pučia, kas užtveria,
7262 5| Ir taip visa to nedaug. šienelis gražus, panuovalinis, jau
7263 2| tačiau visai ne taip, kaip šiepdavosi savo svajonėms, veikiau
7264 3| tik užrišta plati minkšta šikšna, juoba tinkama musioms sienose
7265 2| dar stiprių šikšnų, kurias šikšnininkas keitė naujomis. Ir taip
7266 2| rišu, ir galo nėra. Reiktų šikšninių. Žmonės pasakys, kad mudu
7267 3| sunešama visi kinkymai, visos šikšnos ir geležgaliai. Čia tai
7268 2| kokių senų, dar stiprių šikšnų, kurias šikšnininkas keitė
7269 2| ne, tai arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami
7270 2| ėmė darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė
7271 2| sarmatlyvai kyšo", kaip Anykščių šilelyje. Nė vieno karto nepakėlė
7272 2| viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė visą jojo asmenį,
7273 5| nedalyvavo. Jiedu skaniai šiltai išmiegojo kone lig pat parvažiuojant
7274 3| nebebuvo toks papuręs, šiltas ir gludnus kaip pirma; dabar
7275 6| bažnyčioje mūru paliūliuoti, šilti ir prakaituoti.~ Tai
7276 5| dėde. Su juo kiūtėjo ant šiltos krosnies per šaltą žiemą.
7277 2| gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė, kol dar nebuvo nuodėmė,
7278 2| lyg šaltyje artinantis šilumėlės srovei. Severjai praėjus,
7279 2| sau išmintingasis Geišė šimtajį kartą, išėjęs gultų, vartydamos
7280 6| negalėjo jos negerbti už šimteriopus gerus jos savumus. Bepiga
7281 2| širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą
7282 6| gaudžia ta pati minia. Palei šinkių - ilgą lentinį stalą sustoję
7283 6| Žinai paskubos darbą. Žydės šinkuoja ligi alkūnių sušlapusiom
7284 4| Nelaimėje - jis sunyko. Šioji Geišių nelaimė, gėda pasakyti,
7285 5| operaciją. Jau jis savo širdelėje ėmės niekados nebegadinti
7286 2| prispaudė jos galvelę prie širdelės, tik nebeištarė tų raminamųjų
7287 2| liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras
7288 5| kaip nebegirdima ar bent širdin neimama malūno dundesio,
7289 2| kaip daro piemenukai.~ Širdingas juokas pagavo ir Severją.
7290 2| Kad aš tau, Mykoliuk, šitą kutą prie kepurės prisegčiau,
7291 2| kartą, sėdėdamas gale stalo, šitaip pasikalbėjo su Dovydžiuku:~ -
7292 2| žaisti. Aš žinau jų kinį šitame raiste, tai tyčia jas paseku
7293 2| nuovada. Čia nieko keista. Tik šitiems monams prasidėjus, Rapolas
7294 2| bedarą, taip jai gera buvo šitoje padėtyje, nors ir visai
7295 1| apie tėvo brolienę - našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra
7296 4| Dvarininkams rodėsi šitoks protavimas rimtas ir logikingas.
7297 5| karšinčiaus žmona, nebūtų buvusi šitos nuomonės apie savo vyrą.
7298 4| dideliuose miestuose, pačioje šitų triukšmadarių pašonėje,
7299 2| kiaušinius deda į dulkes ir šiukšles, kurių neišvalius, neišsibodėsi
7300 2| tijūnui Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam
7301 2| pareina valgyt, nuėjo į Šiukštus. Visi miegojo pokaičio.
7302 5| Dar tokį pat padarysi... šiurkščiai, nemandagiai tardavo Rapolui
7303 3| nusišniurkščius, kol juos nusausini šiurkščiais kaip karštuvai delnais.~
7304 2| galvelę, pabučiavo į kaktą, šiurkščiu savo delnu perbraukė jai
7305 5| neapykantos reiškusi dar šiurkštesniu būdu, jei tirštėjančios
7306 5| Ir tie patys jo kalbos šiurkštumai buvo visai nešiurkštūs.
7307 3| atgailojo ir grįžęs vėl buvo šiurkštuolis, nebešventas. Atsiprašinėjo
7308 2| nebe savu balsu ir taip šiurpulingai ėmė klykti, lyg proto netekusi.
7309 2| saulei tekant, Girstupio šlaite ar man bus žūti, ar būti.
7310 2| šono. Bažnyčioje žmonės šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi.
7311 3| žvilgėjo kaip mašastiniai. Šlaunys buvo švarios, nėmaž neapskretusios
7312 2| kartų per metus, kiemelį šlavė kas šeštadienis, ir jis
7313 6| jai pasidarė neapsakomai šleikštu: ji į gryną ir skaudžią
7314 4| atkramenęs beturtis jaunas šlėktelė, pasiskelbė būsiąs čia to
7315 4| Neilgai laukus, tas pat šlėktelės arklys privažiavo prie Geišių;
7316 2| turį tokį tijūną, kurs net "šlekteri" po truputį. Visas Rapolo
7317 3| svetimas šalis, nelyginant mūsų šlėktos savo dukteris "na przetarcie
7318 3| raudonomis akimis.~ Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui Artojui,
7319 2| darinėti, ypač šaltyje, ir šliukšėjo čia pat į aslą; kad palaidos,
7320 2| pats šokis panašesnis bus į šlubavimą. Šoka ypatingai. Susitveria
7321 2| ašarėles smaugyti, į vieną šluotelę dėlioti. Pagaliau tarė:~ -
7322 2| nepakeldama akių nuo savo žolių šluotelės, vis dėlto ėmė smarkiau
7323 4| kuriam laikui atstūmė visas šmėklas. Dabar, kur buvę, kur nebuvę,
7324 2| jam tiek metų prieš akis šmišinėjo ir galbūt stengėsi nejučiomis
7325 2| gamtos stiprūs padarai.~ Šmūkštelėjo į girią ne takais, tik stačiai
7326 4| gerą valandą, nedabojamas šmūkštelės susigėdęs į pasuolę, palikdamas
7327 2| o visiems matės, jog jis šneka. Bent nori kažką pasakyti.
7328 4| Biržiai visai kitaip šnekas neg eglynai ir pušynai.
7329 5| Ir prisirišo vaikas prie šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį
7330 5| lygiai, niekuo nesidėdamas, šnekėjos. Iš pradžių Adomukas, tiesa,
7331 2| tylumas, nors su savo sąžine šnekėkis: niekas nekliudė Dievui
7332 5| Susėdo viduryje suolo ir ėmė šnekėtis apie vištų perinimą, žąsiukų
7333 6| pasiilgę. Daug džiaugsmo, šnekų, pasibučiavimų.~ - Sveikas,
7334 2| toliau, kiti arčiau susisėdo, šnekučiuoja klausydami. Net tie, kurie
7335 2| visiškai buvo sustoję, kas kur šnekučiuoti, kas kur gėlelių pasiskinti.
7336 2| Severją pasveikino tas vienas šnekutis švilpikas, išlindęs iš senos
7337 2| ūpas, išpūsdavo jai gražias šnerveles ir įliūliuodavo jauną krūtinę.
7338 2| lyg kažin kur nusigręžė, šnibžtelėjo Severjai:~ - Ateinantį
7339 4| mačiau gatvelę lyg Vilniaus Šnipiškių; sudužusią medinę tramvajaus
7340 5| nebepagalinčio karšinčiaus...~ Ir šniurkščia nosį, kuri po audros ūmai
7341 6| moteriškė sugraudinta, verkia ir šniurkštauja. Pagaliau jai darosi bloga
7342 4| nebėra. Žinoma, kas davę! - šnypštė pabariais ypač tos, kurios
7343 2| būtų išgirdęs: "Mykoliuk, šok ten". Taigi ir dabar jis
7344 6| įsilinksminęs "tęsė" ją į šokį. Būtų ir labai šokus, kad
7345 2| grūstuvės užsiglaudęs, kad jo šokikai ir svečiai nestumdytų, griežė
7346 4| plieninė krembliautoja, šokikė, kurią jis ištekino už tijūno
7347 2| noriu, rimtai dirbu", o šokikės čiūkš, čiūkš, čiūkš, darydamos
7348 2| neužšovusi, pasileido kaip stirna šokinėdama per atšlaimo ir kluonų tvoras.
7349 4| Dovydas ėmė per arti į jį šokinėt, ir atkirto:~ - Nutilk,
7350 2| už kitos užklius ar pats šokis panašesnis bus į šlubavimą.
7351 2| kaip piktai: maniau - jau šoks ant manęs, o jos dulkt,
7352 5| Vargo, kol žmonių susirado. Šokta kunigo. Jis atvažiavo pačiu
7353 6| ir neva juokais pati ėjo šoktų, kai kas įsilinksminęs "
7354 6| ją į šokį. Būtų ir labai šokus, kad būtų mokėjusi naujųjų
7355 4| Saveikių dvaras. Iš dviejų šonų tiesės didžiausi vieškeliai,
7356 2| išsidėsčiusi. Tada būtų lengviau ir štikti, ką gi ji norėjo pasakyti.
7357 2| daugiau norite, ką čia daugiau štinkate? Skubinasi? Kad galėtų laiku
7358 2| Džiaugės, kad dar nesmunka, ir šukavos, braukinėjo per juos, atsisėdus
7359 2| siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. Plaukai - ne nuobraukos,
7360 5| kibirą vandens parneštumei iš šulinio. Ar svirtį pataisytumei.
7361 5| yra patyrę, vaikai kaip šuneliai ar kiti gyvulėliai ome atspėją,
7362 5| tarp žmonių kaip paklydęs šunelis, tai vienam dirstelėdamas
7363 2| snaudė. Dėl namų sargų, šunelių, galėjai visas klėtis išplėšt
7364 4| tik lazda pasirėmęs eit ir šunis lodyt, pakiemiais elgetaudamas.
7365 2| bijosi? Miškas žinomas, visi šuntakiai išvaikščioti ir nėra tokių
7366 2| suprasti, kiek viduje buvo šuto, drėgnumo. Nuo jo langai
7367 4| Visą naktį Dovydienė klykė, švaistės po pirkią. Įsileidus į klėtelę,
7368 5| nestovėti. Čia jo žmona švaistos, jog net apsagalas, anot
7369 5| reikalo barškinti, puodus švaistyti, grobstyti tuščią orą, lyg
7370 5| razbaininkauti": botagais, lazdomis švaistytis, akmenimis svaidyti, tvoromis
7371 2| buvo švarus švarus, daug švaresnis, mažiau prišiukšlintas negu
7372 3| mašastiniai. Šlaunys buvo švarios, nėmaž neapskretusios guolio
7373 4| krembliai paslėgti po švariu, nesupelėjusiu, sausu slėgtuvu.
7374 2| imliodama iš jų akmenis ir švarutėlaičius medinius dangtelius ir ieškodama
7375 5| glaudžias ir rėkia.~ Švelnia širdžiai Rapolai Adomukui
7376 2| dienai. Buvo baltos tuo švelniu baltumu, kuriuo žymisi moteriškas
7377 2| jaus mylimos mergelės delno švelnumą ir skruosto degimą, kuriuo
7378 6| daugeriopas džiaugsmas. Tai švenčių dienomis didžiulės lietuvių
7379 6| nebepatenkinta. Tiesa, kad ji šventą dieną palikta namie būtų
7380 2| nusinuodijęs nikociana, kad ne tie šventadieniai ir Mykoliuko atviliojamieji
7381 3| susirišimas, Šiukštų dėdė šventadieniais į bažnyčią ėjo ir bažnyčioje
7382 2| panašesnės į vantas, kad šventadieniui, to laiko mada, mergaitės,
7383 4| ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį, ir Severjai
7384 6| bažnytkaimiuose gražiais šventaryčiais.~ Dėdė Mykolas ir šiame
7385 6| švelniai iš visų krūtinių pūtė šventąsias giesmes? Taip, tai tie patys.~
7386 2| raisto išsinėrusį paprastą jų šventavakarių bendrą, dėl kurio jiemdviem
7387 6| šoną. Atsveria lietuvį tik šventė, kuri jam ne tik atilsis
7388 2| skirtumo. Kitų matei kojas, šventei tenumazgojamas. Pukštaičios
7389 3| globėjo vardu - Dzidorium, šventojo vardu. Vis dėlto širdingai
7390 3| šaliką, jis ryšėjo tik šventomis dienomis, lygiai žiemą,
7391 6| nuovokos nuėję lig pusei šventoriaus, čia teatsigauna, dedas
7392 5| tarpininkaujant. Sodžius dėl šventos ramybės dalyboms visa burna
7393 5| buvo nusiteikusi, sulaukus šventų Velykų.~ - Dabar valgysiva,
7394 3| per atlaidus ir kai prie šventųjų Sakramentų ėjo.~ Nežinia,
7395 2| vasarą puošiami žolėmis. Švęstų ir nešvęstų žolių bei žolynų
7396 3| veidelis ima dengtis nuo per šviesaus vasaros metu dangaus, neva
7397 2| naktį. Tam tikslui buvo šviesiai dažomos, kad ir tamsoje
7398 3| erdvesnėmis, dideliais, šviesiais langais. Atsirado daugiau
7399 2| Geišės akys temo, nuo šio šviesiau darės. Nuo ano neramu, nuo
7400 4| darbščią, kad ir jų gyvenimo šviesoje nebūtų atsitikę šešėlių.~
7401 2| užmarmėję ir nebeleido šviesos.~ Plūktinė krosnis buvo
7402 5| šakalėlius kūlėjai, kad jiem šviestų ir vis dėlto šiaudų nepadegtų.
7403 5| tebereipsta akys nuo daugybės šviesų gilioje tamsoje. Namie liko
7404 2| pasveikino tas vienas šnekutis švilpikas, išlindęs iš senos kiemelio
7405 6| kilsterėjo nepasitikėjimo voką ir švirkštė garavo į visas puses. Pirmiausia
7406 2| laukti, kad vėl savaime švystelėtų. Tos pat rūšies buvo ir
7407 3| rytais aptemsta, lyg tankiu šydu jos veidelis ima dengtis
7408 2| pasirodė ta pati senovinė šypsena ant jo lūpų, akys sublizgėjo
7409 2| kaip drobė. Nė žymelės tos šypsenos, kuri kiškeliu imdavo žaisti
7410 2| ką visados matydavo, kam šypsodavos. Bene pirmą kartą jis išvydo
7411 2| naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens, dėl kurios
7412 3| Šitie paskutinieji gamtos šyptelėjimai kone labiau žmogų įdomina
7413 3| reikiant nuo jos užsidengti. Šyptelės, rytą pakirdusi, ir ima
7414 2| Kurgi tad laukiamoji ir žadamoji meilė: dvasių harmonijoj,
7415 5| anąjį berniuką, kuriam buvo žadėję po diržą rėžti už kiekvieną
7416 2| su ašaromis akyse. Turbūt žadėtąją paslaptį. Glostė jos ranką,
7417 2| ilsėjos, lidikas rūkė, žaidė kieme. Jis ir vienas palikęs
7418 2| riestainį ar kokį pigų žaislelį iš pievos.~ Vienas brolis
7419 3| auklėjo, riestainiais penėjo, žaisleliais žadino, glamonėjo, lepino,
7420 2| plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia, visą vežimą tik
7421 5| kokią šaltekšniui padarei žaizdą, kiek luobos jam įplėšei!
7422 5| daugiau, o visa padarytoji žala verta grivinos, ne daugiau.
7423 5| kaip ir anieji kankinamieji Žalčių karalienės vaikai, Ąžuolėlis
7424 3| pamėginus prinokinti...~ Lyg žali tebestovį, gražūs, tarpūs
7425 2| Dirstelėjo ten link ir žaliame pasienyje išvydo, jai pasirodė -
7426 3| piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios
7427 2| alkanas duonos.~ Sulyso, žandai dar labiau įdubo, reikšdami
7428 5| bėgsi žiemą oran su puodu žarijų, kad speigas nupultų, arba
7429 5| atšutinti saldaus pieno "žarnoms išvaškuoti", idant jos,
7430 2| O kitoms žvėrelėms gana žąsienos ar vištienos. Kam čia joms -
7431 2| ar karvelis, padarytas iš žąsies kiaušinio. Indauja ir skrynia
7432 2| vaškas. Žmonės alsavo kaip žąsiukai išsižiodami. Ėmė drabnumas,
7433 5| šnekėtis apie vištų perinimą, žąsiukų apsaugojimą, kad varnos
7434 5| Be jo neapsieidavo nei žąsų perinimas, nei avių kirpimas,
7435 2| skardyje gilaus slėnio, kur žėlė miškas. Per jo viršūnes
7436 5| krūmais, su jų gyviais ir želmenimis.~ Adomukas baigė penktus
7437 6| tarp gamtos ir jos gyvių. Žemdirbius dirva ir pieva taip pat
7438 6| plaukia. Klaupias lenkias lig žemei - altoriui, Dievo sostui,
7439 6| pilko artojo nuo pilkos žemelės ar aguonažiedžių grėbėjėlių
7440 2| skaistus vyriškis nei ką žemino, nei aukštino, nei dviprasmiais
7441 2| dovanojimu visa visa, kas tik žemiška.~ - Sudiev, Severiut!
7442 5| sako, - aš nusiraškiau štai žemuogėlę. Ar ir jai skauda?~ -
7443 4| Daugiau čia buvo atakaitoj ir žemuogių, Severiutės iš mažens mėgiamų.~
7444 2| reikalo iš ten nušliaužt į žemybes kažko atsiimti. Ne, jis
7445 2| girią; ne kiauliarisčiu, tik žengdama, kaip per lenktynes, stengdamasi,
7446 2| svyravo, kaip svyruojama žengti žingsnis, nuo kurio pridera
7447 3| uodegomis temojuot... Na, ženkite greičiau, dar apsnūsit ir
7448 6| blizga žvakės ir Brolijos ženklai...~ Dėdė Mykolas skęsta
7449 2| tikriausias jos apsigynimo ženklas, tik iš savo išgąsčio.~
7450 5| nereikalingai trepsėti, žersteklius be reikalo barškinti, puodus
7451 5| kalba džiaugias ar mūsų žiaurių ketinimų bijo. Štai tu kažin
7452 5| Žibintas, paskutinę žibalo dalį atiduodamas, blyksteria
7453 5| dėde, ugnį, - tarė Adomukas žibančiom akelėm.~ - Pasikurkim, -
7454 5| svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?
7455 5| dangaus angelais; tebejaučia žibintų mažų skambaliukų tilindžiavimą,
7456 6| tamsiose kamarėlėse naftos žiburėliai vos bespykso vilko akele.
7457 2| šilima, einant į krosnį ar žiburį kišant į veidą. Juo arčiau,
7458 2| kai tamsiai užsibrėždavo žičkinių marškinių ilgumas. Rankų
7459 2| skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta
7460 6| drugelio nuo atšokusios žievelės, pilko artojo nuo pilkos
7461 2| apželdamas, gavo atsiusti žildamas. Įstrigo jam "kvailė boba" -
7462 2| rodės, jau visas pasaulis žinąs jo meilės kankinimąsi, kuo
7463 2| padirbęs, namo savo kaiman žingsniavo pats vienas, tolėliau atsilikęs
7464 2| širdimi, nemažu ūpu, tampriu žingsniu pasileido iš miškelio parugėn.
7465 6| taip dabar miniomis skuba žingsniuoja į karčemas prieš namo grįžtant
7466 2| poilsio dienomis. Pasergėję žingsniuojant tiesiai į juodu, pajuto
7467 2| paėjėję? Ir pagreitino savo žingsnius. Išeidamas iš girelės, tačiau
7468 2| kiek būriškai, akiplėšiškai žingtelėjo.~ Dėbtelėjo Severja akim
7469 5| močia, kai patirs mus be jos žinios pasikabinus?~ - Nepatirs,
7470 2| taip eis.~ - Taigi, kad žinočiau, eičiau. Dabar reiks sukčiau
7471 4| prievaizdai tik vagiliavo, žinodami, kad jiems čia ne amžius
7472 2| sunku! Ak, kad brolis būtų žinojęs nors mažą dalelę to, kokią
7473 2| Eina Rapolas, skuba žinomais raisto šuntakiais ir stebisi.
7474 2| ko gi čia bijosi? Miškas žinomas, visi šuntakiai išvaikščioti
7475 5| gera norėti, daug daugiau žinot ir išmanyt Ir. - nieko neveikt?
7476 5| išminties, ūkio ir gyvenimo žinovas, jis buvo tikras instruktorius
7477 2| paširdį į piestos briauną ir žiobčiojo kalbėjo vis tą vieną:~ -
7478 5| tik akim vartyt ir vien žiobčiot ir prunkštaut, kaip atsistojus
7479 2| visas miškas aidėjo, net žiogai buvo nutilę. Griežė įsižiūrėjęs
7480 2| nekenksmingais, nekaltais žiogeliais pievoje, Dievo patiestame
7481 5| kelinėmis apsimauti, ir žiponėliu apsivilkti, kad nebūtų šalta,
7482 5| jaunikaitis nepastovi ir žirgan neįsisėda, tai gauna į veidą
7483 2| jog tie "poteriai" lygu žirniai byra ant kietos lentos:
7484 4| ar ko per daug yra. Argi žiūrima indelio, begu jis ne pienuitas
7485 2| tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt,
7486 5| tijūnas, mirė. Jo pavalgyta žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti...~
7487 2| vadinas, kaip nesveika žlibakio akis. Praktinė jų vertė
7488 4| purvo.~ - Nors žlugtą žluk, tokios žemės išsiviręs:
7489 5| išjuoktas ir pažemintas. O garbė žmogui reikalinga, daisia. Kad
7490 2| dėde", tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja,
7491 3| pakinkymo pagaliau matyti žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar
7492 6| ir teisės paniekinti tą žmogystę, kurią tiek metų riejo ir
7493 4| šypsojos. Dabar jis buvo dar žmoniškesnis neg pirma kad buvo. Dabar
7494 5| tau pakyrėjo skaudūs mūsų žodeliai? Ar tavęs nedabojo skaisčioji
7495 2| mylavimus, saldžiausius jo žodelius. Plačiai išplėstos ir lyg
7496 3| nebesiskyrė, vis jungu ėjo, kad ir žolėje, lyg ir kąsnį drauge kąsdami.
7497 2| Žiūrėk, kaip visa apsidraikei žolelėmis, daisia, kaip vištytė, ruošdamasi
7498 2| ir žiemą vasarą puošiami žolėmis. Švęstų ir nešvęstų žolių
7499 2| pilnu žiedu pražydusiems žolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai
7500 2| gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu
7501 2| Švęstų ir nešvęstų žolių bei žolynų buvo pilni pabalkiai. O
7502 5| ir pats tuojau suglebs ir žus, nieko gera nepadaręs. O
7503 5| Rapolas buvo ūmai žuvęs, kaip žūva mirdamas ar kokio raganiaus
7504 5| liguistumo. Jai Rapolas buvo ūmai žuvęs, kaip žūva mirdamas ar kokio
7505 5| bėgioti pažiobčiotų kaip žuvims. Kodėl gi tėvas pakenčia
7506 5| lentgalio. Argi ji viena nebūtų žuvusi dvare, likusi be duonos,
7507 2| skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi
7508 5| galvose uždegė jam graudulinę žvakę ir daugiau čia nebepasirodė.
7509 4| kaip stearininių Dievo žvakelių pridegiota. Taip ir rodės,
7510 2| visos smilgelės, ašarėlės ir žvangučiai, iš kurių mėgino sudaryti
7511 2| stoti. Nėra čia jų. O kitoms žvėrelėms gana žąsienos ar vištienos.
7512 2| jų bemačiau. Gražūs tai žvėreliai, tik kam jie tokie pikti
7513 2| apyaušriais, kada ne tik žvėrys, ir visos dvasios pakirdusios.
7514 3| tris birkavus. Jų kailiai žvilgėjo kaip mašastiniai. Šlaunys
7515 2| patogiau ją lydėti, įrėmus žvilgį jai į pakaušį, kur drūti
7516 2| muzikos sritį. Ir vėl iš ten žvilgiu nukeliauja į minią. Kaip
7517 5| išnyko, nusinešdami šmėklos žvilgsnį.~ - Prašom gi kunigėlį
7518 5| turtą eikvoja. Aštriais savo žvilgsniais, piktomis akimis Dovydienė
7519 5| valgė, nejausdamas motinos žvilgsnio, kurs tačiau taip buvo ryškus.~
7520 6| Rytą nebepagorėjosi nė žvilgtelėti į marčią. Severja taip pat.
7521 2| vadina "vorobjinaja noč (žvirblių naktis)". Dėl ko, neišmanau.
7522 5| ramiau sekdamas pro langą žvirblius, kurie ten kėlė lermą ir
7523 5| mažiausio darbelio, kaip žydas per šabą, net tokio, kurs
7524 5| vieką darbu gaišinti. Juo ji žydėjo sveikata, juo dirbo. Ir
7525 4| būtų atkilę mūsų Jonavos žydeliai su savo "karetkomis". Tai
7526 6| krikščionys ir griežtai nė vieno žydo.~ Ir vėl lietuvio ausyse
7527 6| pats lietuvių nevalyvumas žydus pritraukęs, kaip mėšlo krūva
7528 2| paraginti į bet kurį dvaro žygį ar ruošą. Seniau, būdavo,
7529 5| merkimas. Rapolo buvo apgalvoti žygiai visam sodžiui ir visiems
7530 3| rugius, kviečius ir tuo pat žygiu vėl draskyk rugienas.~
7531 5| turtai ne sumenkėjo, tik žymiai jų padaugėjo. Dovydas prisipirko
7532 2| švelniu baltumu, kuriuo žymisi moteriškas kūnas, parausvinamas