Poem

 1 1      |         gražu mūs Lietuvoj..." ~O tėviške! kaip mielas kraštas, ~
 2 XXII   |     kunigs, iš aukšto žiūrėsi. ~O lenku pastoti - tai lietuvio
 3 XXII   |  iškelsim, rankas išbučiuosim, ~O jau į česnį kur kunigs ateina, ~
 4 XXII   |        duosi po kokią rublinę, ~O rublių pas kunigą būva kaip
 5 XXII   |      reikia, ką būtų pragėręs, ~O girtas da galvą būt sau
 6 XXII   |      ten pusės parapijos gerą, ~O auksą, kas liks, tai į iždą
 7 XXIV   |      bando ~Visaip tave dergt, ~O kaip tik pareisi, ~Pradės
 8 XXX    |         vėtros medį bando raut,~O narsūs Vytauto bajorai~Pradėjo
 9 XXX    |       Pulkai jau eina už pulkų,~O eik, vaike, balnok žirgelį,~
10 XXX    |     Malšinkie priešus plėšikus.~O ar tai vėtros žiaurios kaukia,~
11 XXX    |       staugia meškos ir vilkai?~O, tai ne vėtros žiaurios
12 XXX    |        ne vėtros žiaurios ūžia,~O, tai ne meškos ne vilkai -~
13 XXX    |        drasko kūnus jų vilkai. ~O lietuviai linksmai dainuoja, ~
14 XXXI   |       tik turtų ir linksmybių, ~O tu už juos numirti eik. ~
15 XXXI   |        temsta, teka kraujas... ~O tėviške, sudiev, sudiev!.."~ ~
16 XXXII  | pasakyčiau:~"Aš myliu iš tikro, o tu tiktai tyčiai." ~Sudiev,
17 XXXII  |     nereikia, ~Visi tave giria, o mane tik peikia. ~Ugniasargės
18 XLVII  |        sustoti ir gudą kapoti, ~O stojo daugybės ulonų narsiųjų, ~
19 XLVII  | Narsiųjų ulonų iš tolo žėrėjo, ~O mano bernelis, tik vienas
20 XLVII  |         taip blizga prie šonų, ~O mano bernelio, o mano tik
21 XLVII  |         šonų, ~O mano bernelio, o mano tik vieno, ~Bekabo
22 XLVII  |         tik sulaikyt tegalėjo, ~O mano bernelis ant vietos
23 XLVII  |        bevieno narsybę išgyrė, ~O mano berneliui, o mano mieliausiam, ~
24 XLVII  |      išgyrė, ~O mano berneliui, o mano mieliausiam, ~Tik drėgną
25 XLIX   |    laikas tų žaizdų n'išdildo, ~O vargas drasko kuo skaudžiau.~
26 LVIII  |        įgytų tiesas. ~Už ką gi, o Dieve aukščiausias, ~Taip
27 LIX    |      vaikas, vargų surakintas:~"O Dieve! nors sykį kad šitaip
28 LXXVIII|   prakeiktas ~Spaudžia brolelį.~O kad pavirsčiau į oro paukštelį, ~
29 XCIII  |    grūdus pagriebti ~Nuo žemės, o paėmiau rasą tiktai, ~Norėjau
30 XCIII  |     laimę ant svieto pasiekti, ~O teko man usnys ir dagių
31 XCIII  |        atšalusias, ledą radau. ~O visgi šiandieną da mislys
32 XCVI   |   neatjaustų viengenčių širdis,~O! tąsyk sugrįžkit, kur mano
33 XCVIII |       Turi bernas sau tarnaitę,~O aš, vyras aržuolinis,~Turiu
34 XCVIII |         galvelė bus linksmesnė.~O, kad Nemunas garbingas ~
35 XCVIII |         Savo vandenis išpiltų, ~O degtinę įsilietų, ~Viena