XXII

Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu, 

Kaip reikia gyventi, tave pamokysiu. 

Dabar da tu mažas, tuojau bet paaugsi, 

Mokslainėn kaip koks sau ponaitis tik trauksi. 

Tėvukas juk tavo turtingas, ant visko užtenka. 

Ir būsi tu kunigs, pastosi tuo lenku:

Vis lenkiškai, poniškai sau tu kalbėsi, 

Į mus, kaipo kunigs, iš aukšto žiūrėsi. 

O lenku pastoti - tai lietuvio laimė, 

Ir lenku nebus, kas gyvena tik kaime. 

Paskui tėvukus aplankyt parvažiuosi, 

Tau puotą iškelsim, rankas išbučiuosim, 

O jau į česnį kur kunigs ateina, 

Užgėręs užtraukia ir lenkišką dainą. 

Kožnam išvažiuodams vaikinui, merginai 

Į dovanas duosi po kokią rublinę, 

O rublių pas kunigą būva kaip šieno, 

Jeigu tik moka apseit su kiekvienu:

Ateis koks prasčiokas, dėl Dievo malonės 

Prašys jis už dyką palaidot jo žmoną, 

Bet tu nesutik, reikalauk dešimtinės -

Ir verkdams jisai pažadės, paketinęs 

Atneš tiek, kiek reikia, ką būtų pragėręs, 

O girtas da galvą būt sau prasivėręs. 

Paskui prisipirksi laukų arba dvarą, 

Sudėsi ten pusės parapijos gerą, 

O auksą, kas liks, tai į iždą įduosi 

Ir nors kada-ne-kada mus užvaduosi, 

Nes kožną metelį vis tūkstančius gausi." 

Taip sakė močiutė, ir vaikas jos klausė, 

Ir pats jis, nors mažas, taip elgtis dūmojo, 

Nes savo močiutę širdingai guodojo.