XLVII

Kad sakė karalius į rindą sustoti, 

Į rindą sustoti ir gudą kapoti, 

O stojo daugybės ulonų narsiųjų, 

Ir prunkštė daugybės žirgelių bėrųjų. 

Auksinės kepurės ir aukso pentinai 

Narsiųjų ulonų iš tolo žėrėjo, 

O mano bernelis, tik vienas vaikinas, 

Iš tolo atjojęs, prastai išžiūrėjo. 

Anųjų ūsorių, narsiųjų ulonų, 

Auksiniai kardeliai taip blizga prie šonų, 

O mano bernelio, o mano tik vieno, 

Bekabo kardelis iš vieno tik plieno. 

Ant mano bernelio, iš kaimo prasčioko, 

Puikoriai ulonai iš aukšto šypsojos, 

Bet, priešą pamatę, tuo vytis pašoko 

Ir, priešą panokę, į mūšį sustojo. 

Daugybė narsiųjų krauju apšlakstyti, 

Ant žemės išvirtę, durkliais subadyti, 

Bet kraujo daugybė, priešų smurtybė 

Sumažino greitai ulonų narsybę. 

Tuo mirčio pabūgo, tuo bėgti pradėjo, 

Karalius vos tik sulaikyt tegalėjo, 

O mano bernelis ant vietos stovėjo 

Ir, kraują beliedamas, priešus kapojo. 

Ir gyrės ulonai - pamušę jie priešą, 

Ir myli juos žmonės, duod pokylį viešą, 

Ir laimino pulką ūsorių ulonų, 

Ką gelbėjo žmonis nuo svetimo pono. 

Ir dovanas davė karalius narsiausiem, 

Ir kožno bevieno narsybę išgyrė, 

O mano berneliui, o mano mieliausiam, 

Tik drėgną žemelę ir grabą paskyrė.