XLIX

Žmonelės triūsia, prakaituoja, 

Laukus plačiuosius ardami, 

Per dieną dirbdami dejuoja, -

Sunku prastu būt žmogumi. 

Vos tik užspėsi nors skatiką 

Iš prakaito bangaus ištraukt, 

Žiūrėk - padotkas atsitiko, 

Reik ponams iždą vėl prikraut. 

Nepažiūrės ant verksmo tavo 

Nė tavo alkstančių vaikų! -

Kaip vilks, ką avį pasigavo, 

Nepripažįsta pons skausmų. 

Iš kur tau sąjausmos lėks žodis? 

Kas tau padės, kas užtarys? 

Kas kelią laisvės tau parodys? 

Kas tavo plėšikus sutrys? 

Geidi, kad aitvars būt nuvytas, 

Nubodo amžius jau vergaut, 

Bet tavo rankos surakytos 

Vargais, iš kur liuosybę gaut? 

Norėtum, metęs iš rūstybės 

Šeimyną, gimtinius namus, 

Ieškoti su kardu teisybės 

Po kruvinus baisius laukus. 

Bet širdį neturi tu tokią, 

Į vilką nepavirs bitis, 

Ir vėlei triūsk ir verk, prasčioke, 

Gyvenims tavo tik viltis. 

Viltis, ką niekad neišsipildo, 

Nors stengtumeis kuo nolabiau, 

Ir laikas tų žaizdų n'išdildo, 

O vargas drasko kuo skaudžiau.

Iš kur pagelbą linksmą gausi, 

Iš kur ramybę tau įgyt, 

Kur užtaros šaltinį gausų 

Atrasi prakaitą nutryt? 

Tai yr tik viens toksai šaltinis, 

Prie jo ir kriušas žmonija, 

Jisai vadinasi "degtinė", -

Tai vaistas vargo ligoje.