XCVI

Gyvenimo mano saulutė jau leidžia 

Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;

Jausmai bekovodami pasilsio geidžia,

Kasdieną prie karsto slenku jau artyn.

Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio

Lazdelę keleivio turėsiu padėt,

Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau

Paleisti pasaulėje pasižmonėt.

Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,

Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!

Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,

Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!

Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos

Ir jus neatjaustų viengenčių širdis,

O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas

Rakstelis, kur gyvo netėmys akis.

Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės,

Sesutės laimingų pasaulės dienų,

Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj

Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų.