Part, Chapter, Paragraph
1 Intro | istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę
2 Intro | realios praeities. Tačiau jis ateina ne tik iš praeities,
3 Intro | padės mums žengti toliau. Jis eina 1893 m. bei 1943 m.
4 I,A,1 | įvertinti šį metodą tokį, koks jis yra dabar, derėtų žvilgterėti
5 I,A,1 | Simono veikalas, kuriame jis atkreipė dėmesį į Penkiaknygėje
6 I,A,1 | struktūrai ir naujienai, kurią jis išreiškia dabartiniu savo
7 I,A,1 | knygas kompiliacijomis, jis sutelkė dėmesį į ypatingą
8 I,A,1 | teksto dalių struktūrą. Jis stengėsi nustatyti kiekvienos
9 I,A,4 | kitų metodų bei prieičių, jis leidžia šiuolaikiniam skaitytojui
10 I,B | pretenzijų į visišką pakankamumą. Jis neišvengiamai palieka nuošalyje
11 I,B,2 | funkcija ta prasme, kad jis atspindi tam tikrą pasaulio
12 I,B,3 | vadinamasis giluminis lygmuo. Jis yra ir abstrakčiausias.
13 I,B,3 | Rašto tekstams, kuriems jis geriau tiko, metodas vis
14 I,C,1 | Galima teigti, kad toks jis yra nuo tada, kai bendruomenė
15 I,C,3 | spinduliuoja ir kelia reakcijas. Jis leidžia nuaidėti kvietimui,
16 I,C,3 | nėra izoliuotas individas. Jis priklauso tam tikrai socialinei
17 I,C,3 | aplinkai ir tradicijai. Jis artinasi prie teksto su
18 I,E,1 | priespaudos sąlygomis, tai jis turėtų kreiptis į Bibliją,
19 I,E,1 | istorijoje, kad ją išganytų. Jis yra vargšų Dievas, negalintios
20 I,E,2 | išlaisvinimo teologijos sąjūdį. Jis remiasi įtarumo hermeneutika:
21 I,E,2 | kriterijus yra sociologinis; jis remiasi biblinių laikų visuomenių,
22 I,E,2 | patriarchalinės mąstysenos projekcija. Jis yra Tėvas, tačiau sykiu
23 I,F | požiūrio šalininkai. Juk jis reikalauja nesvyruojant
24 I,F | žmogiškumo santykyje su Dievu. Jis atsisako pripažinti, jog
25 I,F | autorių. Dėl šios priežasties jis linkęs traktuoti biblinį
26 I,F | biblinį tekstą taip, tarsi jis būtų žodis į žodį padiktuotas
27 I,F | vienokios ar kitokios epochos. Jis neskiria dėmesio literatūros
28 I,F | neklaidingumą. Neretai jis istorizuoja tai, kas iš
29 I,F | aramėjišku ar graikišku pavidalu. Jis neretai artimai susijęs
30 I,F | ar šiuolaikiniu vertimu. Jis lygiai taip pat išleidžia
31 I,F | tikėjimo ir kultūros samprata. Jis remiasi nekritišku tam tikrų
32 I,F | tikėjimo bendruomenėje. Jis nepajėgus suvokti, kad Naujasis
33 I,F | neretai yra antibažnytinis; jis menkai vertina tikėjimo
34 I,F | Bažnyčios mokomąjį vaidmenį. Jis reiškiasi kaip asmeninio
35 I,F | intelektinę savižudybę. Jis teikia gyvenimui klaidingo
36 II,A,1 | Remdamasis Heideggerio mintimis, jis tvirtino, kad biblinių tekstų
37 II,A,1 | teksto ir jo aiškintojo. Jis atgaivina ir plėtoja hermeneutinio
38 II,A,1 | galima suvokti tik tada, kai jis aktualizuojamas jo skaitytojų
39 II,B,2 | paprastai teigiama, jog jis priklausąs ne pačiam Šventajam
40 II,B,3 | tiesą, kurios visos gelmės jis pats nė nesuvokia. Ji pilnatviškiau
41 III,A,2 | nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo
42 III,A,2 | dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė…” (1 Kor 15, 3–
43 III,A,2 | 2, 10–11; Žyd 1, 10–12); jis yra Dievo Sūnus (Ps 2, 7;
44 III,A,2 | 7; Heb 1, 8), ir kartu jis yra “kunigas per amžius” (
45 III,A,3 | tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš jų tikėjimo
46 III,A,3 | tikrinimas, ir atranka; jis išlaiko tęstinumą su ankstesnėmis
47 III,B | mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską
48 III,B,1 | paveldas iš žydų tautos. Jis juos laiko šventaisiais
49 III,B,3 | buvimą ir jo žodyje, nes jis "pats kalba, kai Šventasis
50 III,B,3 | su autentiška Evangelija. Jis atlieka šią užduotį Kristaus
51 III,B,3 | tarnaudamas Bažnyčiai; šiuo tikslu jis tariasi su teologais, egzegetais
52 III,C,2 | egzegetinių tyrimų svarbą. Kartu jis katalikų egzegetams netiesiogiai
53 III,C,3 | Raštui parodydami, kodėl jis taip nusipelno dėmesingų
54 III,C,4 | tarnauti Dievo žodžiui. Jis netrokšta pakeisti biblinio
55 III,C,4 | mokslo išvadas. Priešingai, jis trokšta dar labiau iškelti
56 IV,A,1 | sukūrimo prabėgo daug amžių, jis tebelieka pirmutinis vadovas,
57 IV,A,1 | Šventosios Dvasios padedamas; jis klausosi jo su meile, šventai
58 IV,A,2 | egzegetinio išsilavinimo, jis turėtų pasitelkti gerus
59 IV,B | peržengia kultūras, kuriomis jis buvo išreikštas, ir pasižymi
60 IV,B | žodį tokiu pavidalu, kokį jis yra įgijęs jų gimtose šalyse.
61 IV,C,1 | Kristus “yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Šventasis
62 Išva | nuolankiai jo ieškoti ten, kur jis pasidarė girdimas, neatsisakydamas
63 Išva | pretenduoti į monopolį. Jis turi suvokti savo ribas,
64 Išva | bei sluoksnių problemas, jis iki galo neatlieka egzegetinės
|