Part,  Chapter, Paragraph

 1 Intro   |           istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę
 2 Intro   |              realios praeities. Tačiau jis ateina ne tik iš praeities,
 3 Intro   |              padės mums žengti toliau. Jis eina 1893 m. bei 1943 m.
 4 I,A,1   |         įvertinti šį metodą tokį, koks jis yra dabar, derėtų žvilgterėti
 5 I,A,1   |               Simono veikalas, kuriame jis atkreipė dėmesį į Penkiaknygėje
 6 I,A,1   |         struktūrai ir naujienai, kurią jis išreiškia dabartiniu savo
 7 I,A,1   |                knygas kompiliacijomis, jis sutelkė dėmesį į ypatingą
 8 I,A,1   |                teksto dalių struktūrą. Jis stengėsi nustatyti kiekvienos
 9 I,A,4   |              kitų metodų bei prieičių, jis leidžia šiuolaikiniam skaitytojui
10 I,B     |      pretenzijų į visišką pakankamumą. Jis neišvengiamai palieka nuošalyje
11 I,B,2   |                funkcija ta prasme, kad jis atspindi tam tikrą pasaulio
12 I,B,3   |          vadinamasis giluminis lygmuo. Jis yra ir abstrakčiausias.
13 I,B,3   |                Rašto tekstams, kuriems jis geriau tiko, metodas vis
14 I,C,1   |                Galima teigti, kad toks jis yra nuo tada, kai bendruomenė
15 I,C,3   |       spinduliuoja ir kelia reakcijas. Jis leidžia nuaidėti kvietimui,
16 I,C,3   |             nėra izoliuotas individas. Jis priklauso tam tikrai socialinei
17 I,C,3   |                aplinkai ir tradicijai. Jis artinasi prie teksto su
18 I,E,1   |             priespaudos sąlygomis, tai jis turėtų kreiptis į Bibliją,
19 I,E,1   |           istorijoje, kad ją išganytų. Jis yra vargšų Dievas, negalintios
20 I,E,2   |        išlaisvinimo teologijos sąjūdį. Jis remiasi įtarumo hermeneutika:
21 I,E,2   |           kriterijus yra sociologinis; jis remiasi biblinių laikų visuomenių,
22 I,E,2   | patriarchalinės mąstysenos projekcija. Jis yra Tėvas, tačiau sykiu
23 I,F     |               požiūrio šalininkai. Juk jis reikalauja nesvyruojant
24 I,F     |         žmogiškumo santykyje su Dievu. Jis atsisako pripažinti, jog
25 I,F     |          autorių. Dėl šios priežasties jis linkęs traktuoti biblinį
26 I,F     |             biblinį tekstą taip, tarsi jis būtų žodis į žodį padiktuotas
27 I,F     |         vienokios ar kitokios epochos. Jis neskiria dėmesio literatūros
28 I,F     |                 neklaidingumą. Neretai jis istorizuoja tai, kas iš
29 I,F     |      aramėjišku ar graikišku pavidalu. Jis neretai artimai susijęs
30 I,F     |               ar šiuolaikiniu vertimu. Jis lygiai taip pat išleidžia
31 I,F     |         tikėjimo ir kultūros samprata. Jis remiasi nekritišku tam tikrų
32 I,F     |                tikėjimo bendruomenėje. Jis nepajėgus suvokti, kad Naujasis
33 I,F     |            neretai yra antibažnytinis; jis menkai vertina tikėjimo
34 I,F     |           Bažnyčios mokomąjį vaidmenį. Jis reiškiasi kaip asmeninio
35 I,F     |                intelektinę savižudybę. Jis teikia gyvenimui klaidingo
36 II,A,1  |       Remdamasis Heideggerio mintimis, jis tvirtino, kad biblinių tekstų
37 II,A,1  |               teksto ir jo aiškintojo. Jis atgaivina ir plėtoja hermeneutinio
38 II,A,1  |           galima suvokti tik tada, kai jis aktualizuojamas jo skaitytojų
39 II,B,2  |                paprastai teigiama, jog jis priklausąs ne pačiam Šventajam
40 II,B,3  |             tiesą, kurios visos gelmės jis pats nė nesuvokia. Ji pilnatviškiau
41 III,A,2 |          nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo
42 III,A,2 |             dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė…” (1 Kor 15, 3–
43 III,A,2 |               2, 10–11; Žyd 1, 10–12); jis yra Dievo Sūnus (Ps 2, 7;
44 III,A,2 |                 7; Heb 1, 8), ir kartu jis yra “kunigas per amžius” (
45 III,A,3 |          tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš jų tikėjimo
46 III,A,3 |                tikrinimas, ir atranka; jis išlaiko tęstinumą su ankstesnėmis
47 III,B   |             mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską
48 III,B,1 |               paveldas iš žydų tautos. Jis juos laiko šventaisiais
49 III,B,3 |               buvimą ir jo žodyje, nes jis "pats kalba, kai Šventasis
50 III,B,3 |              su autentiška Evangelija. Jis atlieka šią užduotį Kristaus
51 III,B,3 |     tarnaudamas Bažnyčiai; šiuo tikslu jis tariasi su teologais, egzegetais
52 III,C,2 |       egzegetinių tyrimų svarbą. Kartu jis katalikų egzegetams netiesiogiai
53 III,C,3 |               Raštui parodydami, kodėl jis taip nusipelno dėmesingų
54 III,C,4 |                tarnauti Dievo žodžiui. Jis netrokšta pakeisti biblinio
55 III,C,4 |            mokslo išvadas. Priešingai, jis trokšta dar labiau iškelti
56 IV,A,1  |           sukūrimo prabėgo daug amžių, jis tebelieka pirmutinis vadovas,
57 IV,A,1  |          Šventosios Dvasios padedamas; jis klausosi jo su meile, šventai
58 IV,A,2  |              egzegetinio išsilavinimo, jis turėtų pasitelkti gerus
59 IV,B    |           peržengia kultūras, kuriomis jis buvo išreikštas, ir pasižymi
60 IV,B    |              žodį tokiu pavidalu, kokį jis yra įgijęs jų gimtose šalyse.
61 IV,C,1  |          Kristus “yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Šventasis
62 Išva    |         nuolankiai jo ieškoti ten, kur jis pasidarė girdimas, neatsisakydamas
63 Išva    |                pretenduoti į monopolį. Jis turi suvokti savo ribas,
64 Išva    |               bei sluoksnių problemas, jis iki galo neatlieka egzegetinės